Terminų žodinėlis

agato keramika –  marmuro keramika, keramika, imituojanti agato arba marmuro tekstūrą. Pradėta gaminti XVII a. pab. Anglijoje, ypač ją išoppuliarino anglų keramikas Josiah Wedgwoodas.

akantas – stilizuotų akanto lapų pavidalo dekoro motyvas. Lapai vaizduojami giliai iškarpyti, smailiais arba suapvalintais galais, lenkta viršūne. Akantas puošė korintiškūjų kolonų laiptelius, frizus, konsoles, akroterijus.

akupiktūra –  vėlyvaisiais viduramžiais – siužetinio siuvinio kūrimo būdas, kuriuo imituota tapyba. Akupiktūros dirbiniuose vyravo mitologinės, biblinės, literatūrinės ir buitinės temos. Piešinys priminė knygų miniatiūrą, formos modeliavimas – tapybą (viename kūrinyje priskaičiuojama iki 30 spalvinių niuansų.

akvarelė –  tapybos technika. Akvareliniai dažai maišomi su vandeniu ir minkštu teptuku tepami ar liejami plonais, skaidriais sluoksniais ant sauso arba sudrėkinto popieriaus, pergamento, šilko.

akvapinta – giliaspaudės grafikos technika. Pirmiausia bitumo arba kanifolijos milteliai išbarstomi ant metalo (cinko ar vario) plokštelės ir joje sukuriamas piešinys. Po to plokštelė pakaitinama, atvėsinama ir ėsdinama azoto rūgštimi. Į išėsdintas vietas įtrinami dažai ir daromas atspaudas.

Aleksandro I stilius – rusų klasicizmo architektūros kryptis, susiklosčiusi caro Aleksandro I valdymo metais (1801 – 25), stilistika primenanti ampyrą.

algrafija (aliuminografija) – plokščiaspaudės grafikos technika, litografijos atmaina. Specialiai apdorota aliuminio, kartais cinko plokštelė ėsdinama fosforo arba kt. Rūgštimi. Šia technika daug spausdinama spalvotos reprodukcijos, žemėlapiai, plakatai. Astsirado XIX a. pabaigoje.

amalgama –  gyvsidabrio ir kitų metalų lydinys. Vartojama metaliniams dirbiniams auksuoti, sidabruoti, veidrodžiams gaminti.

ampyras – neoklasicizmo apraiška prancūzų architektūroje ir taikomojoje dekoratyvinėje dailėje, siejama su Napoleono I valdymo laikotarpiu (1804 – 15), kartais ir su Restauracijos periodo pabaiga (1830). Šlovinta valstybė, imperatoriaus galia, jo kariniai žygiai, todėl nuo ankstyvesnių klasicizmo periodų skyrėsi monumentalumu, simetrija, asketiškomis pastatų formomis, gausia ornamentika, kurioje vyravo valdžios ir triumfo simboliai. Baldai tiesių linijų, masyvūs, iškilmingi, žvėrių letenų forma užsibaigiančiomis kojomis arba pritvirtinti prie cokolio. Ampyrui būdingi apvalūs stalai su kolonų, žmonių ar žvėrių pavidalo atramomis, ložės, imituojančios antikines klines, dideli veidrodžiai, žygio palapines primenančios lovos su baldakimais, karo žygio taburetės pavidalo kėdės. Baldai dažniausiai gaminti iš raudonmedžio, puošti auksintais dekoro motyvais.

antaba (vok. Handhabe – rankena) – dekoratyvi kabanti vartų, durų, baldų, metalo indų rankena. Žiedo arba puslankio pavidalo. Atsirado Senovės Romoje, buvo populiari viduramžiais, renesanso ir vėlesniais laikotarpiais.

antemijas (gr. Anthemion – gėlytė) – juostinis ornamentas iš palmečių, paeiliui kaitomų su stilizuotais lapais ar sausmedžio žiedais, išdėstytais statmenai dekoratyvinei juostai. Dažnas senovės graikų ir romėnų architektūroje bei keramikoje, XVIII – XIX a. neoklasicistiniuose balduose, dekoratyviniuose dirbiniuose.

aplikė – 1. Sieninis šviestuvas, vartotas XVIII a. – XIX a. pr.

2. Nedidelis ant sienos kabinamas veidrodėlis su mediniais paauksuotais ar tapytais rėmais, madingas rokoko epochoje.
3. Reljefinė, ornamentinė kitos medžiagos puošmena, uždėta ant dirbinio paviršiaus (pvz., baldų, audinių, aukso, sidabro ar kitų metalų dirbinių)/

arabeska – ornamentas, sukomponuotas iš stilizuotų, įvairiai supintų augalinių, geometrinių motyvų, kartais papildytų antromorfiniais, animalistiniais ir kitais pavidalais. Nuo ankstyvojo renesanso paplito Europos kraštų architektūroje ir dekoratyvinėje dailėje ( balduose, tekstilėje, auksakalystėje).

archibankas (it. Archibanco) – masyvus medinis suolas: skrynios pavidalo baldas su aukšta aklina atkalte ir ranktūriais. Puoštas drožtais, tapytais, inkrustuotais ornamentais. Dekore vyravo spiralinių akanto lapų, klosčių, arkadų motyvai. Archibanko prototipas žinotas Prancūzijoje jau gotikos laikotarpiu. Nuo XIV a. plito Italijoje.

aritos porcelianas – japonų porceliano dirbiniai, pagaminti Aritos vietovėje, Kiusiu saloje, Japonijoje. Gamybos pradininkas  – korėjietis keramikas Ri Sampei (XVII a.). Ankstyvaisiais dirbiniais imituotas vėlyvasis Mingų dinastijos laikotarpio Kinijos porcelianas. Indai balti, dekoruoti poglazūrine tamsiai mėlynos spalvos tapyba (kobalto oksidu), linijiniu ir augaliniu ornamentu.

arkatūra  ( arkatūrinis frizas) – horizontali tarpusavyje sujungtų nedidelių, reljefinių dekoratyvinių arkelių eilė, puošianti pastato išorines, rečiau vidines sienas. Kaip dekoro motyvas arkatūra taikoma ir dailiuosiuose amatuose.

Armory Show – pirmoji didelė tarptautinė moderniojo meno paroda JAV. Įvyko  1913 m. Niujorke. Paroda paskatino modernistinės JAV dailės formavimąsi, subūrė naujojo meno mecenatus ir kolekcininkus.

art deco – dailės kryptis, pasireiškusi Europos ir JAV mene po Pirmojo pasaulinio karo. Plėtojosi  XX a. 3 – 4 dešimtmečiais visose dailės šakose, architektūroje, dizaine. Taikomojoje dailėje (balduose, stiklo, porceliano dirbiniuose) išliko iki 7 dešimtmečio. Art deco susiformavo kaip unikalių prabangos daiktų stilius, bet greitai išplito masinėje kultūroje. Stiliaus dailininkai rėmėsi  art nouveau stilistika bei ikonografija, stilizavo kubizmo, futurizmo, fovizmo, abstrakčiosios dailės išraiškos priemones. Būdingos apibendrintos, konstruktyvios formos, dinamiška kompozicija, ryškios , lokalios spalvos. Ikonografija aprėpia cizilizacijos progreso, masinės kultūros, saloninio meno įvaizdžius nuo technikos motyvų iki erotikos bei egzotizmų. Art deco terminas kilo iš 1925 Paryžiuje įvykusios parodos Exposition Internationale des Arts Decoratifs et Industriels Modernes pavadinimo.

art nouveau – XIX a. pab. – XX a. pr. Kryptis, plitusi Europos ir JAV mene. Pasireiškė architektūroje, taikomojoje ir vaizduojamojoje dailėje. Art nouveau ideologinės ir stilistinės ištakos – Arts and Crafts sąjūdis, prerafaelitų, t.p. Nabis grupės kūryba, XIX a. pab. Antiakademistinės bei antieklektinės nuostatos, orientalizmas. Art nouveau išreiškė fin de siecle dvasią. Krypties lyderiai – architektai, grafikai, juvelyrai, dizaineriai – siekė sukurti stilistiškai vientisą gyvenamąją aplinką, suartinti dailiuosius amatus ir pramoninę gamybą. Art nouveau stipriausiai pasireiškė Prancūzijoje, D. Britanijoje, Belgijoje, Austrijoje. Po Pirmojo pasaulinio karo peraugo į art deco kryptį. Art nouveau terminas kilęs iš 1895 Paryžiuje Eliziejaus laukuose atidarytos Samuelio Bingo parduotuvės „Art Nouveau“ pavadinimo, prigijo Prancūzijoje, Belgijoje, iš dalies Anglijoje> Kitose šalyse kryptis įvardinta jugendu, liberty, modernu, secesija. JAV pagal dailininko Louiso Comforto Tiffany pavardę vadinamas Tiffany stiliumi, Ispanijoje pagal architekto Antonio Gaudi pavardę – Gaudi stiliumi.

Arts and Crafts – XIX a. II pusės Anglijos dailininkų judėjimas. Jo dalyviai pabrėžė etinę darbo reikšmę, meno poveikį visuomenės ir individo gyvenimui. Tvirtino, kad masinės gamybos dirbiniai dėl pramoninio darbo nekūrybiškumo prarado estetinę vertę, kvietė grįžti prie rankų darbo, atgaivinti amatus, liaudies verslus. Arts and Crafts paskatino taikomosios dailės atgimimą Anglijoje, turėjo įtakos art nouveau krypties atsiradimui, dizaino formavimuisi.

asambliažas – modernizmo dailės rūšis: erdviniai kūriniai iš daiktų arba jų dalių, pritvirtintų ant įrėmintos plokštumos ar sudėtų į dėžutes. Asambliažas jungia skulptūros ir tapybos išraiškos priemones. Užuomazgų būta dada, siurrealizmo dailėje. Principus subrandino poparto menininkai.

astverkas – kelių belapių šakų nukirstais susipynusiais galais pavidalo ornamentas. Gali būti reljefinis arba ažūrinis. Būdingas Vokietijos vėlyvajai gotikai (XV a. pab. – XVI a. pr. ) ir ankstyvajai neogotikai (XVIII a. pab.).

atikas – dekoratyvinė sienelė virš vainikuojamojo karnizo, užbaigianti pastato fasadą ir užstojanti stogą. Būna aklinų, baliustrados, arkados formos, lygaus, banguoto ir dantyto silueto. Atsirado senovės Graikijoje ir Romoje, labiausiai paplito Vidurio Europos šalių renesanso, baroko ir klasicizmo architektūroje.

atlantas – architektūrinė atrama: vyro figūra, laikanti pastato, portiko arba balkono perdangą. Atlantas gali turėti konstrukcinę paskirtį ( pakeičia koloną ar kitą atramą) arba atlikti tik dekoratyvinę funkciją. Identiška moters pavidalo atrama vadinama kariatide.

atlasas – tankus šilkinis, lininis, vilnonis arba medvilninis audinys, austas atlasiniu pynimu. Paprastai viena pusė blizganti, kita – matinė. Vienspalvis, taisyklingo ir laisvo piešinio ornamentas kuriamas iš matinių ir blizgančių dalių, kurios gaunamos iškeliant į paviršių tai ataudų, tai metmenų siūlus. Būna metmenų atlasas (raštas gerojoje pusėje išaustas metmenimis) ir ataudų atlasas arba satinas (vyrauja ataudų pagrindu išrinktas raštas).

atsklanda – knygų grafikos kūrinys: nedidelė ornamentinė arba figūrinė (kartais siužetinė) kompozicija, išryškinanti ir puošianti knygos teksto (jo dalies, skyriaus) pradžią.

atspaudas – atspausdintas grafikos kūrinio vienetas. Daromas dažniausiai popieriuje nuo formos, nuteptos dažais. Būna bandomasis (kokybei kontroliuoti), autorinis (vadinamas originalu; su autoriaus parašu, signatūra, dažnai nurodomas kūrinio pavadinimas, sukūrimo technika bei data) ir tiražinis.

augalinis motyvas – augalo ar jo dalies pavidalo ornamento motyvas. Augalinis motyvas dažnai būna stilizuotas, kartais realistiškas. Atsirado senųjų kultūrų dailėje. Egipto menui būdingi lotosas, papirusas, palmė, Graikijos menui – palmetė, akantas, festonas, rozetė. Gali būti vaizduojamas visas augalas (katilėlis, vijoklis), lapas (trilapis), žiedas ( granatas, lelija, rožė), šakelė ( lauras), augalų kompozicija ( antemijas, girlianda). Augalinis motyvas derinamas su antromorfiniais, geometriniais, gyvūniniais motyvais (arabeska, bukranijas, egikranijas, groteskas, maureska). Dažnai turi simbolinę prasmę.

autolitografija – litografijos rūšis: paties dailininko piešinys litografinio akmens plokštėje arba jos atspaudas. Atsirado XX amžiuje.

aversas – pagrindinė medalio ar monetos pusė, kurioje pateikiamas esminis, temą išreiškiantis vaizdas, dažnai portretas, rečiau alegorinė ar simbolinė kompozicija ir kt. Dažnai vaizdą papildo žodinis komentaras.

ažūras – kiauraraštis: architektūros ar dailės kūrinio fragmentas ( masverkas) arba visas dirbinys – tekstilės gaminys, grotelės, papuošalas ir kt. Ažūro foną sudaro natūrali šviesa. Jei ažūras tvirtinamas prie pagrindo, vadinamas akluoju. Populiarus visais laikotarpiais. Ypač būdingas gotikos bei islamo šalių architektūrai ir taikomajai dekoratyvinei dailei.

bagetas  ( pranc. baguette – lazdelė) – rėmajuostė: lygi arba profiliuota medinė juostelė paveikslų rėmams, lubų ir sienų puošybai.

bakara – krištolo gaminiai, gaminami Prancūzijoje nuo XVIII a. II pusės Bakara ( Baccarat ) mieste ir jo apylinkėse. Bakara terminu dažnai apibūdinami bet kurie antikvariniai krištolo dirbiniai.

baldakimas – puošnus stogelis virš baldų (lovų, sofų), antkapių, sakralinių pastatų įrenginių  (sakyklų, altorių), liturginių reikmenų ( monstracijų, relikvijorių) arba per iškilmingas eisenas nešamas virš dvasininko, valdovo. Baldakimas pakabinamas arba paremiamas stulpeliais, kolonomis. Jo pagrindas stačiakampis, kartais apskritas, pusapskritis, daugiakampis. Labiausiai paplitę kupolo, bokštelio, stogelio, palapinės, praskleistos užuolaidos pavidalo arba plokšti baldakimai. Daromi iš brangių audinių, medžio, metalo, akmens. Puošiami lambkrekenais, kutais, augaliniais ornamentais, emblemomis. Kupoliniai dažniausiai užbaigiami statula, karūna, kryžiumi, pliumažu arba kitu plastiniu akcentu. Baldakimas į Vakarų Europą pateko iš Rytų. Dar vadinami ciborija.

baldininkystė – dailusis amatas, baldų gamyba. Baldai gaminami daugiausia iš medienos, rečiau liejami iš metalo ( sen. Graikijoje, Etrūrijoje, sen. Romoje, Prancūzijoje Liudviko XIV laikais), kalami iš marmuro (sen. Graikijoje ir Romoje). Vartojama oda, audiniai, metalinės spyruoklės, įv. užpildai minkštosioms dalims (ašutai, vata, vilna). Baldų dalys jungiamos sunėrimo būdu, tvirtinamos tašais, medsraigčiais, varžtais, klijuojamos. Mediniai paviršiai dažomi, lakuojami, vaškuojami, poliruojami, aplikuojami kietmedžio arba brangmedžio fanera, auksuojami, profiliuojami, dekoruojami metaliniais apkaustais, dramblio kaulo plokštelėmis, furnitūra, inkrustacija, kiaurapjūviu, reljefine drožyba, raižyba. Primityvius baldus gamino jau pirmykštės sėsliosios gentys. Baldininkystės plėtotė siejasi su nacionalinėmis tradicijomis ir stilių kaita.

baliustra – baliustrados elementas – profiliuotas stulpelis. Renesanso laikotarpiu paplito taurės, kriaušės, vazos pavidalo baliustros, kurios liemuo  kartais žiedu persmaugtas į dvi dalis. Baliustros formos taikytos ir baldininkystėje, ypač renesanso bei baroko baldų kojoms, kėdžių atlošų strypeliams.

baliustrada – ažūrinė sienelė, apsauganti balkonų, laiptinių, terasų, stogų, krantinių, tiltų ir kt. kraštus, atitverianti pastatų vidaus erdves . Sudaryta iš stulpelių, apačioje sujungtų cokoliu, viršuje – turėklu. Gaminama iš akmens, metalo, medžio, betono, puošiama reljefiniais ornamentais, kaneliūromis. XIX a. plito lieto ketaus baliustrados.

bambocciata – XVII a. II ketv. – XVIII a. I pus. olandų žanrinės tapybos darbai, kuriuose vaizduotos komiškos valstiečių, kareivių, žemiausių socialinių sluoksnių atstovų pasilinksminimų, išgėrimų, peštynių scenos. Paveikslai nedidelių formatų. Būdingos smulkios , dinamiškos, dažnai groteskiškai traktuotos žmonių figūrėlės, įkomponuotos smuklių, kaimo mugių aplinkoje. Bambocciata pasižymi realistine atlikimo maniera , efektingu šviesokaitos modeliavimu. Kartais įiuo terminu vadinama visa žanrinė XVII a. – XVIII a. I pus. Nyderlandų tapyba.

bangų ornamentas – stilizuotas bangų keteras arba vilnis primenantys dekoro motyvai, išdėstyti eilute metriniu ritmu. Bangų ornamentas taikytas sen. Graikijos ir Romos, vėliau – renesanso , ir klasicizmo laikotarpiais dekoratyvinės dailės dirbinių puošyboje.

banketė – nedidelis minkštasuolis. Lengva, su stačiakampe pasoste ir keturiomis  ar daugiau įvairių formų kojomis, dažnai su pakoja. Daryta iš įvairios medienos, kuri dažyta dažniausiai baltai, lakuota, auksuota, dekoruota drožyba, vinutėmis, pasostė traukta apmušalais, puošta kutais. Statyta pasieniais priimamajame, pokylių salėje. Atsirado baroko laikotarpiu (XVII a. vid.) Prancūzijoje, paplito rokoko laikotarpiu.

barbotina – keramikos dekoravimo technika: ant neišdegto dirbinio paviršiaus taškomi arba iš specialaus įtaiso liejami skysti angobai arba spalvotos galzūros. Išdegti dekoro motyvai tampa reljefiški. Barbotina atsirado III a. po Kr. Vidurio Europoje. Iki šiol populiari daugelio tautų (ir lietuvių) liaudies keramikoje.

bareljefas – reljefas, kurio formos virš fono plokštumos iškyla ne daugiau kaip per pusę vaizduojamųjų objektų apimties. Labai žemas, suplokštintas bareljefas paryškinamas įrėžtu kontūru. Taikomas nuo seniausių laikų skulptūros kūriniuose, taikomosios dailės dirbiniuose, monetose ir medaliuose.

barokas (barocco) – XVI a. pab. – XVIII a. vid.  architektūros ir dailės stilius, pakeitęs manierizmą. Barokas nėra vienalytis. Dažniausiai apibūdinamas remiantis brandžiojo baroko, suklestėjusio Italijoje XVII a. vid., požymiais. Vienas svarbiausių stiliaus bruožų – subordinuota, sintetiška kompozicija, kurios dalys skirtos vienam svarbiausiam visumos elementui. Šis principas ryškus monumentaliuose statinių ansambliuose, vienijančiuose architektūros, dekoratyvinės skulptūros, tapybos išraiškos priemones. Pastatai  dinamiškų planų, plastiškų tūrių. Jų tapybiškas formas išryškina šviesos ir tamsos kontrastai. Dinamiška ir tapybiška dekoratyvinė skulptūra atitinka neramų architektūros ritmą. Tapyba optiškai pralauždama sienų ir lubų plokštumas, kuria vientisos, begalinės interjerų erdvės iliuziją. Veržli vienovė būdinga ir baroko miesto struktūrai. Ekspresyvią pastatų ir skulptūrų kaitą pagyvina augmenija. Baroko architektūroje ir dailėje svarbu subjektyvus įspūdis, žiūrovo emocijų dinamika. Skulptūros ir tapybos kūriniai pasižymi dramatiška, patetiška temų interpretacija, teatriškumu. Figūros vaizduotos psichologizuotais veidais, iškalbingais gestais, energingais judesiais, sudėtingomis spiralinėmis pozomis. Kompozicijoje apstu kreivių, įstrižainių, formų kontrastų, šviesos ir tamsos efektų. Šiomis priemonėmis siekta žiūrovą įtraukti į iliuzinę meno vaizdo erdvę, panaikinti ribą tarp fikcijos ir realybės. Baroko dailėje akivaizdžios realistinės tendencijos. Dažnai siužetas traktuotas kaip konkretaus laiko veiksmas, taikyta fragmentinė kompozicija, imituota natūrali vaizduojamųjų objektų faktūra. Baroko vaizduosenos tikroviškumas – ekspresinės paskirties: taip stengtasi įtikinti ir sujaudinti žiūrovą.

Baroko taikomoji dekoratyvinė dailė prabangi, didinga, paradinė. Jai būdinga įmantrios formos, sudėtingi kreivų linijų siluetai, tiršta ornamentinė puošyba, gausios skulptūrinės detalės, polichromija, paauksvimai (Liudviko XIV stilius, karalienės Anos stilius).

Barokas pradėjo formuotis Italijoje po Tridento susirinkimo (1563), siekusio panaudoti dailę katalikybės propagandai. Skiriami trys stiliaus raidos tarpsniai: ankstyvasis (1585 – 1625), brandusis (1625 – 75), vėlyvasis (1675 – 1715).

basse – lisse – audimo būdas: audžiama horizontaliomis staklėmis. Basse – lisse austi gobelenai.

batalinis žanras – istorinio žanro rūšis: kūriniai vaizduojantys karo scenas.

batika – audinių dekoravimo technika. Prieš dažant visą audinį, plonu ištirpinto vaško ( arba kitos dažams atsparios medžiagos) sluoksniu dengiama ta vieta, kurios nenorima nudažyti. Keletą kartų kartojant tą patį veiksmą ir audinį merkiant vis į kitos spalvos dažus, gaunamas įvairiaspalvis raštas. Batika kilo iš Indonezijos, Javos salos. Nuo VII – VIII a išplito Tolimuosiuose Rytuose, nuo XVII a. – Afrikoje ir Europoje.

batistas – plonas, pusiau permatomas medvilninis, lininis, vilnonis ar šilkinis drobinio pynimo audinys, austas iš plonų, labai sukrių siūlų. Būna balintas, vienspalvis, margintas.

Bauhauzas – architektūros ir taikomosios dailės mokykla, veikusi Vokietijoje 1919 – 33 metais. Pagrindė šiuolaikinio dizaino principus, paskatino dailės švietimo reformą. Pradžioje Bauhauzo programa rėmėsi Arts and Crafts  judėjimo bei Verkbundo idėjomis. Siekta suartinti dailę ir amatus. Nuo 1923 imta orientuotis į pramonines architektūros ir taikomosios dailės technologijas. Bauhauzo veikla susijusi su abstrakčiosios dailės, konstruktyvizmo, funkcionalizmo plėtote. Eksperimentuota avangardinės skulptūros, tapybos, fotografijos, kino srityje.

bazalto keramika – keramikos dirbiniai, kuriais imituojamas bazaltas. Gaminti iš akmens masės, turinčios mangano priemaišų. Juodos spalvos, kieti, neglazūruoti, poliruotu blizgančiu paviršiumi. Dekoruoti išpjautais reljefiniais ornamentais, tapyti enkaustika, auksuoti. Sukurta vazų, biustų, medalionų, plakečių. Bazalto keramikos autorius – anglų keramikas Josiah Wedgwoodas.

bechteris – šarvai iš stačiakampių geležies plokštelių, sudėtų vertikaliais stulpeliais ir sujungtų grandelėmis. Plokštelės dažnai puncuotos, auksuotos, puoštos raižytomis emblemomis, simbolinėmis figūromis, inskripcijomis, ornamentais. Atsirado Persijoje. Ypač buvo paplitęs turkų, rusų, lenkų karių tarpe.

Belvederio fajansas – buitiniai ir dekoratyviniai fajanso indai, gaminti 1770 – 83 Varšuvoje, Belvederio rūmų arklidėse veikusioje Karališkojoje fajanso manufaktūroje, kurią įsteigė karalius Stanislovas Augustas. Belvederio fajanso puošyboje vyravo rokoko stiliaus ornamentika, gėlių ir paukščių motyvai, rytietiškas dekoras. Žymėtas raidėmis B, V arba užrašu Varsovie.

beretino keramika – italų majolikos dirbiniai. Padengta mėlyna glazūra, dekoruota balta ar geltona spalva tapytais grotesko bei figūrų motyvais. Beretino keramika gaminta XVI a. Italijoje, daugiausia Faencoje.

berkemajeris – stiklinė taurelė. Cilindro pavidalo, su platesne, dubenėlio formos viršutine dalimi. Apatinė dalis dekoruota prilydytais to paties stiklo pumpurėliais. Berkemajeris plito XV – XVII a. Vokietijoje ir Olandijoje.

Berlyno porcelianas – Berlyno porceliano manufaktūrų dirbiniai – kietojo porceliano indai, servizai, dekoratyvinė plastika, medalionai. Pirmąją manufaktūrą 1752 įkūrė Wilhelmas Kasparas Wegely (dirbiniai žymėti raide W), antrąją 1761 – Johannas Ernstas Gotzkowsky dirbiniai žymėti raide G). 1763 pastarąją įsigijo Prūsijos karalius (nuo tada dirbiniai dažniausiai žymėti skeptro ženklu ir raidėmis KPM – Konigliche Porzellan Manufaktur). Berlyno porcelianas suklestėjo XVIII a. Gaminti servizai su rokoko stiliaus dekoru: grakščiu reljefiniu ornamentu, aprėminančiu tapytas kompozicijas, kuriose vaizduojamos gėlės, peizažai, figūrinės scenos. XVIII a. pab. Imta sekti neoklasicistine Wedgwoodo keramika, vėliau Sevro ampyro stiliaus pavyzdžiais. 1830 – 50 dirbiniai dekoruoti litofanijos technika. XIX a. pab. Kinų porceliano pavyzdžiu indus imta dengti ryškiaspalvėmis redukcinėmis glazūromis.

beržerė – žemas fotelis su pagalve. Pasostė plati, neaukšta, atkaltė išlenkta, aklina, pereinanti įnuožulniai užsibaigiančius ranktūrius. Apvalios arba keturkampės kojelės dažnai lenktos, žvėrių letenų pavidalo galais. Beržerė būta panašių ir į gondolę bei konfesionalą. Gaminta iš riešutmedžio, buko, vyšnios, raudonmedžio. Įvairiai dažyta, lakuota, dekoruota reljefine drožyba, auksuotais raižytais augalų ornamentais, traukta puošniais apmušalais su peizažiniais  ir pastoraliniais motyvais. Pradėta gaminti 1725 Prancūzijoje. Tai vienas populiariausių Liudviko XV stiliaus baldų. Plito neoklasicizmo, istorizmo laikotarpiais.

bešvinė glazūra – glazūra, kurioje nėra švino. Gaminama iš pagrindinių glazūros žaliavų, lauko špato, stroncio, kreidos, kai kada – cinko oksido. Dažniausiai ja glazūruojami keraminiai maisto indai.

Bydermejeris (vok. Biedermeier) – XIX a. I pus. Interjero ir baldų stilius – miestelėniškos kultūros apraiška. Bydermejerio idėjinis pagrindas – viduriniojo visuomenės sluoksnio nepasitenkinimas ampyro pompastika ir paradiškumu, jaukumo ir patogios gyvenimiškos aplinkos poreikis. Stiliaus ištakos: ampyro interjerų principai, XVIII a. anglų baldų racionalizmas (ypač didelę įtaką darė Sheratono baldai), romantizmo dailei būdingas praeities idealizavimas. Interjeruose siekta sukurti jaukumo ir gerovės įspūdį. Sienos klijuotos baltos spalvos arba šviesiais apmušalais, kartais pamargintais smulkių gėlyčių bei dryželių raštu, langų užuolaidos įmantriai drapiruotos. Baldai tvirti, masyvūs, funkcionalūs. Būdingi apskriti ir ovalūs stalai, aukštos komodos, knygų ir indų spintos bei daugiafunkciniai baldai, pagaminti iš šviesios medienos ( raudonmedžio, kriaušės, topolio, klevo). Populiarus faneravimas, natūralios medienos tekstūros išryškinimas. Patalpose daug stiklo dirbinių, porceliano, siuvinių ir kitų sentimantalių mažmožių. Bydermejerio bruožai priskiriami ir XIX a. nedideliems tapybos kūriniams, kuriuose atsispindėjo privatūs žmogaus interesai, vaizduota miestelėnų buitis, sentimentalios šeimyninės laimės scenos, anekdotinės situacijos. Bydermejeris plito 1815 – 48, iš pradžių Vokietijoje ir Austrijoje. Taip pat jo apraiškų būta Vidurio ir Rytų Europos architektūroje, taikomojoje dailėje. Lietuvoje bydermejeris reiškėsi interjerų įrangoje, taikomojoje dailėje, iš dalies – tapyboje. Bydermejerio formo baldininkystėje plėtotos iki XX a. vidurio.

biletas – cilindrinis ornamentas

biselijus – dvivietis sen. romėnų suolas garbingiems svečiams sėdėti. Su stačiakampiu mediniu (riešutmedžio, kedro, buko, juodmedžio) rėmu, dažnai pinta pasoste, profiliuotomis kojomis, kai kada su pakoja. Rėmas puoštas reljefine drožyba, dramblio kaulo, vėžlio šarvo, aukso, sidabro inkrustacija, kurios dekore vyravo augalinių motyvų ornamentas.

biskvitas – du kartus degtas neglazūruotas porcelianas. Gaminamas iš minkštojo (tuomet degamas tik vieną kartą) ir kietojo porceliano. Dirbinių šukė persišviečia, yra matinė, balta arba gelsva. Biskvito atmaina – parianas (primena marmurą). Iš biskvito kuriama figūrinė plastika, medalionai, plaketės, žvakidės, reljefinis indų dekoras. Pradėtas gaminti XVIII a., ypač ištobulintas Prancūzijoje ir Anglijoje.

bismuto glazūra – redukcinė glazūra, turinti bismuto oksidų. Žvilganti ir matinė, ruda, su kobalto oksido priemaiša – rusvai violetinė, o su vario oksido priemaiša – žalsvai rusva.

biuras (pranc. bureau) – rašomasis stalas. Biurą sudaro kai kurie stalo (plokščias viršus, aukštos kojos), komodos (stalčiai) elementai bei ištraukiamas arba atlenkiamas pulpitas. Kai kada su cilindriniu pakeliamu viršumi. Darytas iš įvairios medienos, kartais viršus – iš marmuro ar alebastro. Faneruotas, lakuotas, puoštas reljefine drožyba, raižyba, brangakmenių inkrustacija, profiliuotas. Pradėtas gaminti XVII a. II pus. Prancūzijoje (pirmasis sukurtas karaliaus Henriko IV užsakymu.

biustas – portretinės skulptūros forma: žmogaus atvaizdas iki pusės krūtinės arba iki juosmens, paprastai be pečių ir rankų.

bizantiškasis stilius – viduramžių architektūros ir dailės stilius, plėtotas IV – XV a. Bizantijos imperijoje, taip pat pasireiškęs kaimyniniuose kraštuose. Klostėsi veikiamas helenizmo, sen. Romos, ankstyvosios krikščionybės, Artimųjų Rytų architektūros ir dailės. Stiliaus ištakos siejamos su oficialiu krikščionybės įtvirtinimu (313) Romos imperijoje, centralizuota Bizantijos imperatoriaus valdžia bei rūmų kultūra. Bizantiškajam stiliui būdingas simboliškumas, misticizmas, sąlygiška, kanonizuota vaizduosena. Plėtota pasaulietinė ir sakralinė architektūra, sienų bei ikonų tapyba, miniatiūros, dailieji amatai. Žlugus Bizantijos imperijai, gyvavo ortodoksų kraštuose.

Bolonijos mokykla – italų tapybos mokykla. Iškilo XIV a. Suklestėjo XVI – XVII a. sandūroje. Tapytojai plėtojo brandžiojo renesanso išraiškos priemones, jungė baroko, klasicizmo elementus. Jų kūrybai būdingas racionalizmas ir kartu dinaminės, ekspresinės tendencijos. Tapyti religinės ir mitologinės tematikos paveikslai. Formuojant Bolonijos mokyklos principus , išskirtinį vaidmenį suvaidino brolių Annibale, Agostino ir Lodovico Carracci vadovaujama Keliaujančiųjų akademija (it. Accademia degli Incamminati, įk 1582). Žymesni dailininkai: Domenichino, Guido Reni, Guercino.

bonbonjerė (pranc. bonbonniere) – dėžutė saldumynams. Dažniausiai apskrita, su dangteliu. Gaminama iš porceliano, fajanso, brangiųjų metalų, kartais medžio, kartono. Puošiama reljefiniu ir tapytu dekoru. Paplito Europoje nuo XVIII a.

bordiūras – apkraštis: ornamentinė kilimų ir gobelenų juosta, rėminanti dirbinio centrinę plokštumą. Kartais storesnis, tankesnio pynimo nei pagrindinis audinys.

Böttgerio keramika – dirbiniai iš akmens masės ir porceliano, sukurti XVIII a. pr. Dresdeno ir Meiseno manufaktūrose, vadovaujant Johannui Friedrichui Böttgeriui (1682 – 1719). Böttgeris 1708 išrado raudoną akmens masę. Dirbiniai iš šios masės (vazos, stalo indai, servizai, skulptūrinė keramika) raudonų, rudų, retkarčiais pilkų atspalvių, šlifuoto, poliruoto, kartais glazūruoto paviršiaus, artimos barokiniams sidabro indams formos. Jie dekoruoti reljefiniais akanto lapų, kaukių ornamentais, tapyti emaliu, auksu, laku. 1709 Böttgeris pirmasis Europoje išrado kietojo porceliano receptūrą. Ankstyviausieji porceliano dirbiniai balti, dažniausiai puošti reljefiniais augaliniais motyvais, primena akmens masės indus. Vėliau pritaikytas grakštus barokinis ornamentas, rytietiški motyvai, emalio ir aukso dekoras; sukurta dekoratyvinių figūrinių kompozicijų.

Boulle’io baldai – baroko stiliaus prancūzų baldai, kurti XVII a. II pus. – XVIII a. vid. Olandų kilmės Liudviko XIV rūmų baldų dailininko ebenisto Charles’io Andre Boulle’io (1642 – 1732) ir keturių jo sūnų. Masyvių proporcijų, neįmantrių tiesių linijų spintos, komodos, skrynios, stalai, laikrodžių stovai – būdingi Liudviko XIV stiliaus pavyzdžiai. Boulle’io baldai gausiai dekoruoti: puošti raudonmedžio, juodmedžio ir rausvojo medžio intarsija, pikė, meistriškai įvaldyta marketri technika. Boulle’is ypač ištobulino marketri – iš vario, cizeliuoto, bronzuoto metalo plokštelių, vėžlio šarvo, perlamutro, rago gabalėlių išdėstytą sodrų augalinį ornamentą su besivejančiais vynuogių lapais, vaisių kekėmis, augalų girliandomis. Boulle’io stiliumi kartais vadinami bet kurio autoriaus baldai, gausiai puošti marketri technika, sukurti XVIII – XIX a.

bozzetto – dailės(dažniau skulptūros) kūrinio apmatas iš molio, plastilino, vaško, kai kada gipso. Paprastai nedidelis. Nuo renesanso laikų vertinamas dėl jame išreikšto dailininko stiliaus autentiškumo. Sinonimai – škicas, modelis.

bra – sieninis vienos ar kelių šakų šviestuvas. Daromas iš metalo, stiklo, medžio ir kitų medžiagų. Dažniausiai puošiamas skulptūriniu dekoru, raižyba. Bra būdingas baroko, rokoko, klasicizmo, ampyro rūmų interjerams. Bra atmaina – aplikė. Terminas bras de lumiere atsirado XVII a. Prancūzijoje. Juo pavadinta sieninė rankos pavidalo žvakidė, o netrukus – ir bet kokios formos sieninis šviestuvas.

Brabanto nėriniai – Brabanto vietovėje XVII – XVIII a. balanėlėmis nerti nėriniai. Meistriškumu neprilygo tos pačios technikos Briuselio nėriniams, be to, gaminti iš storesnių lino siūlų.

brangakmeniai – reti, brangūs akmenys, dažniausiai mineralų, rečiau pirminių elementų kristalai: kieti, skaidrūs, blizgantys, įvairių spalvų ar bespalviai, turintys didelį šviesos lūžio koeficientą. Jų vertė priklauso nuo dydžio, formos, spalvos, kietumo, skaidrumo ir blizgesio, matuojama karatais. Pagal vertę skiriamos trys klasės. Prie brangiausiųjų priskiriami deimantai, smaragdai, aleksandritai, rubinai ir safyrai. Antrajai klasei priklauso topazai, ametistai, opalai, hiacintai. Trečiąją klasę sudaro pusbrangiai akmenys: granatai, turkiai, turmalinai, agatai, chalcedonai, avantiūrinai. Vartojami juvelyrikoje, pjaustomi, poliruojami, šlifuojami.

brangmedis – tvirta, tanki, gražios tekstūros ir spalvos mediena. Pagrindinės rūšys: rusvos spalvos riešutmedis (Juglandaceae), raudonai rudas raudonmedis (Swietenia) ir tamsus, kartais su gelsvais dryželiais juodmedis (Ebenaceae). Brangmedžiams taip pat priskiriama palisandras, makorė, movinga ir kitos retesnės medienos rūšys. Brangmedis  dažniausiai gaunamas iš egzotiškų medžių, augančių tropikų klimato juostose: Pietų ir Centrinėje Amerikoje, Pietų Europoje, Pietų ir Rytinėje Afrikoje, Australijoje, Naujojoje Zelendijoje, Indijoje. Kiekviena brangmedžio rūšis turiįvairių atmainų, besiskiriančių atspalviu ir tekstūra. Kai kurios brangmedžio rūšys Europoje vartotos vėlyvaisiais viduramžiais ir renesanso laikotarpiu (riešutmedis), kitos išbandytos XVI a., bet paplito tik XVII a. (juodmedis) ir XVIII a. (raudonmedis), pradėjus gaminti puošnius baldus, dekoruotus brangmedžio fanera ir medžio intarsija (faneravimas, ebenistas). Brangmedis taikomas smulkiajai plastikai, baldams, dekoratyviniam parketui, buazerijai, įvairiems smulkiems medžio dirbiniams.

Bristolio glazūra – drumsta, bešvinė glazūra, gaminama iš pagrindinių glazūros žaliavų ir cinko oksido. Ja glazūruojami porceliano dirbiniai. Pirmą kartą pavartota 1750 Anglijoje, Bristolio akmens masės manufaktūroje. Bristolio glazūros sukūrimą paskatino nuodinga glazūravimo švinų glazūra technologija.

Britų muziejus (angl. British Museum) – D. Britanijos nacionalinis dailės, archeologijos ir etnografijos muziejus Londone. Kolekciją sudaro priešistorinės dailės, senovės Egipto ir Mesopotamijos, senovės Graikijos ir Romos, viduramžių Europos, Azijos ir Afrikos meno paminklai. Saugomi garsūs graviūrų, piešinių, keramikos, monetų, medalių rinkiniai. Muziejaus bibliotekoje sukaupta daug senovinių knygų, rankraščių, papirusų. Etnografijos kolekcija eksponuojama atskirame Žmonijos muziejuje (Museum of Mankind), gamtos istorijos skyrius – Gamtos istorijos muziejuje (Natural History Museum).

Briugės mokykla – tapyba, kurta XV a. Briugėje, politiniame ir kultūriniame V. Flandrijos centre, priklausiusiame Burgundijos kunigaikštystei. Būdingos ant lentų tapytos altorių kompozicijos, dažniausiai su donatorių portretais. Briugės mokykla pasižymi mišria vėlyvosios gotikos ir renesanso stilistika, rafinuotu detalių realizmu. Briugės mokykloje pirmą sykį Vakarų Europos tapybos istorijoje pritaikyta aliejinės tapybos technika, teikianti dažams vaiskaus gilumo. Žymiausi dailininkai: Jan van Eyck, Hans Memling, Gerard David.

Briuselio nėriniai – XVI – XVIII a. flamandų pinamieji ir siuvinėjamieji nėriniai, gaminti Briuselyje. Buvo pinami iš labai plonų lininių siūlų nėrimo balanėlėmis arba siuvinėjami adata, kai kada atliekami iš kart 2 technikomis: ant balanėlėmis nunerto tinklelio adata storesniais siūlais siuvinėti reljefiški gėlių motyvai. Briuselio nėrinių atsiradimą inspiravo Venecijos nėriniai, tačiau pirmieji pranoko juos subtilumu ir sudėtingumu, buvo iš plonesnių siūlų. Klestėjimo laikotarpis – XVII – XVIII a.

brokatas – vienpusis šilkinis arba pusšilkinis audinys, austas įvairiais pynimais, vartojant tauriųjų metalų siūlus. Būna vienspalvis ir puoštas smulkiu geometriniu, augaliniu ornamentu arba stambiais augaliniais, antromorfiniais bei zoomorfiniais motyvais. Pradėtas austi senovės Persijoje I a. Europoje ypač populiatus renesanso ir baroko laikotarpiais, kai buvo madingi sunkūs, prabangūs audiniai.

brokatelė (it. brocatella) – storas pusšilkinis sudėtingo pynimo raštuotas audinys, su įaustais tauriųjų metalų siūlais, dvigubais medvilniniais metmenimis ir daugianyčiais ataudais. Brokatelei budingas ornamento reljefas gaunamas parenkant storesnius ataudų siūlus arba nevienodai įtempiant ataudus ir metmenis. Ypač daug austa XVI – XVIII a. Italijoje.

buazerija (pranc. boiserie) – medinės plokštės, dengiančios pastato vidaus sienas ar jų dalį. Dažoma, lakuojama, ištapoma, kartais paliekama natūralaus medžio. Dekoruojama raižiniais (ypač populiarūs architektūrinių konstrukcijų motyvai), intarsija, kartais auksuojama. Buazerija atsirado senovės Romos rūmuose, buvo paplitusi gotikiniuose Šiaurės Europos pastatuose, populiari Italijos ir Anglijos renesanso interjeruose, klasicizmo architektūroje.

bucchero – VII – V a. pr. Kr. Etruskų keramikos dirbiniai pasižymintys juodu blizgančiu paviršiumi, gautu dirbinį išdegus neaukštoje, iki 600°C temperatūroje, redukcinėje aplinkoje, degimo metu vartojant anglies dulkes. Po degimo indai buvo poliruojami.

buchara – turkmėnų raštinis kilimas. Buchara rišama tankiai persiškuoju mazgu, trumpai kerpama. Metmenys iš džiuto, ataudai – iš vilnos, šilko arba iš vilnos, suktos su sidabro ir aukso siūlais. Įvairaus dydžio –  maži kilimėliai ir 3,5 m kilimai. Buchara centras užpildytas vienodu ritmu pasikartojančių nedidelių aštuonkampių eilėmis. Bordiūras neplatus, kelių juostų, puoštas smulkiais aštuonkampiais, kryželiais, rombais, kryputėmis, įstrižomis juostelėmis. Fonas raudonas (kartais baltas, rudas), ornamento motyvai – balti, oranžiniai, žali, juodi. Austa nuo XIV a.

buduaras (pranc. boudoir) – nedidelis turtingos moters kambarys, dažniausiai tarp miegamojo ir salono. Buduaras būdavo apstatomas grakščiais baldais (krėslais, foteliais, sofomis, staliukais, biurais), puošiamas sentimentalaus pobūdžio paveikslais. Buduaras skirtas nedineliems priėmimams, intymiam bendravimui. Atsirado XVIII a. pr. Prancūzijoje. Išnyko XIX a. II pusėje.

bufetas – stačiakampės dėžės pavidalo stalo reikmenų spinta. Sudarytas iš viršutinio siauresnio ir apatinio platesnio tarpsnių, su varstomomis arba stumdomomis durelėmis, kurios kartais įstiklinamos. Daromas iš įvairios medienos, lakuojamas, faneruojamas, dekoruojamas raižytais ir drožtais ornamentais, durelės tapomos, graviruojamos, puošiamos vitražais. Pradėtas gaminti renesanso laikotarpiu (vienaaukštis Italijoje, dviaukštis Prancūzijoje). Tai vienas populiariausių baldų iki šių dienų. Dar dresuaras, kredensas.

bujotė (pranc. bouillotte) – 1. Apskritas kortų stalelis. Viršus dažnai marmurinis, neretai apjuostas ažūrinėmis bronzinėmis grotelėmis. Su keturiomis kojelėmis, dviem stalčiukais ir dviem ištraukiamais skydais, išdėstytais vienas priešais kitą. Pradėta gaminti Liudviko XVI laikais Prancūzijoje. Pavadinta pagal kortų žaidimą.

2. Stalinis šviestuvas su dubens pavidalo pagrindu, į kurį remiasi kotas ir 2ar 3 šakos žvakėms. Viršuje kotą dengia metalinis gaubtas. Dažniausiai gaminta iš žalvario arba paauksuotos bronzos/
3. Fajansinis arba porcelianinis arbatinukas, populiarus XIX a. Prancūzijoje.

buklė – faktūrinio (klipuoto) paviršiaus grindų kilimas. Austas jau senovės Egipte.

bukranijas – jaučio kaukolės pavidalo dekoro motyvas. Dažniausia derintas su kaspinais apjuostomis augalų lapų, žiedų, vaisių girliandomis. Atsirado senovės Graikijoje, ypač paplito senovės Romos aukurų, sarkofagų, frizų puošyboje. Aptinkamas renesanso ir klasicizmo architektūroje bei dekoratyvinės dailės dirbiniuose.

bulava – rytietiškas smogiamasis ginklas: metalinė kuoka su rutulio ar kriaušės pavidalo antgaliu. XVII – XVIII a. Lietuvos ir Lenkijos respublikoje vartota kaip karinė regalija – etmono valdžios ženklas.

bulė – vinis pusapvale, sidabruota arba paauksuota, kartais ornamentuota galvute. Nuo senovės Romos laikų vartota diržams, šarvams, ginklams, baldams, vėliau knygų įrišimui sutvirtinti ir puošti.

bunčiukas – karinės valdžios ženklas: ilga (iki 3,5 m) lazda su metaliniu rutulio, pusmėnulio ar kt. Pavidalo antgaliu ir nuo jo nukarusiu arklio ašutų kutu. Ašutai dažyti mėlyna, raudona, juoda spalvomis, palaidi ar įvairiai supinti, kartais apvilkti spalvotų, paauksuotų virvelių tinkleliu. Viduramžiais vartotas turkų ir totorių, XVII – XVIII a. paplito Lenkijos ir Lietuvos respublikos kariuomenėje. Dar bulava, buzdiganas.

buzdiganas – smogiamasis ginklas: metalinė kuoka su sunkiu 6 – 7 plokštelių antgaliu. Nuo XIII a. vartotas turkų ir totorių, nuo XV a. – ir Europos šalių karių. XVII – XVIII a. kaip karinės valdžios ženklas paplito Lenkijos ir Lietuvos respublikoje: dengtas auksuotomis sidabro plokštelėmis, cizeliuotas, kartais inkrustuotas brangakmeniais. Dar bulava, bunčiukas.

cekinų ornamentas – monetų ornamentas, ornamentas iš suvertų ant virvelės arba sudėliotų eilute ir vienas kito kraštelį uždengiančių cekinų – apskritų plokštelių su angele centre. Cekinų ornamentas atsirado ir paplito renesanso epochos dekoratyvinėje drožyboje, lipdiniuose, taikytas architektūroje, grafikoje.

ceroplastika – vaško skulptūra, iš vaško lipdytos statulos ir reljefai. Ceroplastika žinoma nuo senovės Garaikijos laikų. Viduramžiais, XVII – XVIII a. plito vaškinės votų figūros, pasižymėjusios natūralizmu. Renesanso laikotarpiu iš vaško lipdyti portretai. XVIII a. medalionuose nešioti miniatiūriniai vaškiniai reljefai, taip pat pradėta gaminti natūralistinius žymių asmenų atvaizdus, steigti vaško figūrų kabinetus. Ceroplastikai nepriskiriamos vaškinės liejimo formos ir pomirtinės kaukės.

chalkografija – retai vartojamas vario raižinio sinonimas.

chanuka – judėjų ritualinė aštuoniašakė žvakidė arba žibintas. Chanuka deginama per Pašventinimo (Chanukos) šventę, 8 dienas minint išniekintos Jeruzalės šventyklos pašventinimą 164 pr. Kr. Daroma iš medžio, porceliano, puošiama architektūriniais motyvais, augaliniais, gyvūniniais ornamentais, emblemomis.

chinoiserie – Tolimųjų Rytų, ypač kinų, japonų, stilistikos imitacija XVII – XIX a. Europos dailėje ir architektūroje. Mėgdžiotos rytietiškos indų, baldų, smulkiosios architektūros formos (japonų ir kinų porceliano imitacijos Delfto fajanse, Meiseno porceliane, arbatos paviljono, pagodas pavidalo statiniai parkuose irk t.), interjerų, taikomosios dailės dirbinių dekoras (siužetinės scenos, peizažai, ornamentiniai, augaliniai, gyvūniniai motyvai), technologijos (glazūros, auksavimas, lakai). Chinoiserie ypač populiari rentgenystės stiliaus ir rokoko laikotarpiais. Terminas pradėtas vartoti XVIII a. pradžioje.

Chippendale‘o baldai – rokoko stiliaus baldai, gaminti Anglijoje pagal baldų dailininko Thomo Chippendale‘o (1718 – 79) projektus jo vadovautoje interjero įrangos dirbtuvėje. Chippendale‘as sukūrė savitą baldų stilių (iki tol anglų baldai originalumu nepasižymėjo), derinusį gotikos, anglų baroko, prancūzų rokoko bruožus, taip pat kinų dailės motyvus. Chippendale baldai praktiški, patogūs, lengvi, lanksčių siluetų (vėlesnieji santūresni, artimesni neoklasicizmo stiliui). Gaminti iš rierutmedžio ir raudonmedžio ( raudonmedį Chippendale‘as pradėjo vartoti pirmasis Anglijoje), puošti egzotiškos medienos, dramblio kaulo intarsija, kiek rečiau aplikė ir auksavimu. 1754 Chippendale‘as išleido baldų projektų katalogą „Džentelmeno ir baldžiaus vadovas“ (“The Gentelman and Cabinet – Maker‘s Director“). Chippendale‘o originalių baldų išliko mažai, jie labiau žinomi iš projektų katalogo. Stilius buvo ypač populiarus XIX a.

chorasanas – persų raštinis kilimas, gaminamas Chorasano vietovėje nuo XVI a. Rišamas tankiai persiškuoju mazgu iš avių vilnos, trumpai kerpamas. Dydžiai: 0,9×1,5; 1,2×1,8; 2,5×3,5; 2,5×5,0 m. Dekoruojamas laisvo piešinio augaliniu ornamentu, pabrėžiant centrą, kuriame įkomponuojami  medalionai, penkialapės rožės, lotoso žiedai, kartais – paukščiai, žvėrys. Kampuose kartojami panašūs motyvai. Subtilios spalvinės gamos (ochros, šiltų rusvų, raudonų, kartais rožinių, tamsiai mėlynų tonų). Kai kada marginamas herato raštu – tuomet vadinamas heratu.

chrizoelefantina – medinių skulptūrų dekoravimo technika senovės Graikijoje. Statulų dalys dengtos dramblio kaulo plokštėmis, drabužiai ir plaukai – aukso lakštais, nusagstytais pusbrangiais akmenimis. Ryškiausi pavyzdžiai: Atėnės skulpyūra Akropolyje, Dzeuso – Olimpijoje.

chronograma – sukūrimo data, užrašyta ant dailės kūrinio.

ciborija – bažnyčios interjero įrenginys – altoriaus, sosto, sakyklos, relikvijoriaus, krikštyklos baseino, antkapio baldakimas. Pabrėžia vietos ir daikto svarbą. Būna keturiomis arba šešiomis kolonomis paremto kupolo ar stogo pavidalo. Ciborija daroma iš medžio, natūralaus bei dirbtinio akmens, metalo. Polichromuojama, auksuojama, puošiama skulptūriniu dekoru, intarsija, brangiaisiais akmenimis. Forma susiklostė IV a. Kintant dailės stiliams, keitėsi ciborijos dekoro motyvai ir technika.

cikorija – cikorijos augalo lapo arba žiedo pavidalo dekoro motyvas. Natūralistiškai perteiktas cikorijos lapas dažnai aptinkamas ankstyvojoje gotikos dekoratyvinėje skulptūroje. Stilizuotas cikorijos žiedas pasitaiko tarp XVIII a. pab. – XIX a. tekstilės ornamentų.

cilindrų ornamentas – ornamentas, kurį sudaro keli lygiagretūs pusapskričio pjūvio grioveliai su juose vienodais atstumais išdėstytais gulsčiais reljefiniais cilindriukais (kartais – stačiakampiais gretasieniais). Cilindriniu ornamentu buvo puošiama romaninė ir gotikinė architektūra, juvelyriniai dirbiniai, indai.

cizeliavimas – lietų, kaltų arba kalstytų metalo dirbinių baigiamasis apdorojimas specialiais kaltais ir grąžtais. Dirbiniai valomi, šalinami jų paviršiaus nelygumai, išgaunama atitinkama faktūra, pažymimos būsimo raižyto dekoro linijos ir pan. Prie cizeliavimo procedūrų priskiriamas ir tauriuoju metalu padengto dirbinio paviršiaus poliravimas.

cloisonnee – pertvarinis emalis.

cofstilius – miesčioniškų XVIII a. pab. Vokiečių dailės apraiškų ironiškas apibūdinimas. Atspindėjo pereinamojo laikotarpio iš rokoko į neoklasicizmą tendencijas, pasireiškusias interjerų įrangoje, tapyboje, grafikoje, taikomojoje dekoratyvinėje dailėje, kur dominavo miesčioniškas skonis, racionalumas, pedantizmas. Terminas kilo iš populiarios tuo metu įmantrios šukuosenos pavadinimo.

cokolis – apatinė pastato arba architektūros elemento (kolonos, pilioriaus, portalo) dalis. Cokolio paskirtis konstrukcinė ir puošybinė ( arba tik puošybinė). Cokolis būna išsikišęs arba įtrauktas. Nuo kitų architektūros dalių skiriamas karnizu, spalva, faktūra. Kartais apima pirmąjį pastato aukštą. Cokolinis aukštas statomas iš patvarių medžiagų, puošiamas rustika, dekoratyviniu tinku.

cor., correx. – grafikos kūrinio signatūros dalis, nurodanti dailininką, taisiusį ar koregavusį kūrinį; rašoma prieš pavardę.

čekų stiklas, Bohemijos stiklas – meninio stiklo dirbiniai gaminami Čekijos teritorijoje nuo XIII a. iki šių dienų. XIII – XV a. Liberece, Tarachove, Jablonece, Železny Brode iš stiklo su kalio karbonato (potašo) priemaiša gamintas langų stiklas, taurės, bokalai, stalo indai, puošti reljefiniais prilydytos stiklo masės ornamentais arba ryškiaspalviais emaliais. Nuo XVI a svarbiausiu Bohemijos stiklo centru tapo Praha. XVI a pab. čekų imperatoriaus Rudolfo II rūmų graveris ir juvelyras Casparas Lehmannas pritaikė brangakmenių graviravimo techniką stiklo dirbinių puošybai. XVII a. Čekijoje pradėtas gaminti storasienis stiklas su kalio priemaiša – krištolas. XVII a. storasieniai raižyti čekų krištolo dirbiniai nukonkuravo plonasienį Venecijos krištolą. Veidrodžiai, sietynai, masyvios taurės, flakonai, dekoratyvinės vazos su puošnia  augaline ir geometrine ornamentika darė įtaką ir kitų Europos šalių stiklo menui. XVIII a. II pus. Kamenicky Šenovas, Sloupas, Turnovas, Jablonecas garsėjo kaip čekų stiklo centrai. XIX a. imta taikyti gilųjį tribriaunį stiklo raižymo būdą; vėl tapo madingas daugiasluoksnis stiklas, tapyba emaliais, auksu.

 čertoza, čertozina – medžio dirbinių, daugiausia baldų dekoravimo technika, mozaikinė intarsijos atmaina. Į dirbinio paviršiuje išskaptuoto geometrinio piešinio įdubas įklijuojamos kitos spalvos medienos, perlamutro, metalo, dramblio kaulo, rago plokštelės. Medžiaga įterpiama taip, kad ornamento ir medienos pagrindo paviršiaibūtų vienoje plokštumoje. Čertozina atsirado islamo šalyse, XIV – XV a. paplito Šiaurės Italijoje, ypač Pavijoje.

čiurigereskas, čiurigerizmas – architektūros dekoro stilius (pagal dailininkų Churriguera pavardę), ispanų vėlyvojo baroko atmaina. Reiškėsi XVII a. pab. – XVIII a. vid. Monumentalūs čiurigeresko statiniai gausiai puošti įmantriu skulptūriniu dekoru iš medžio, stiuko ir akmens. Puošyba daug telkta portaluose, altoriuose. Būdingas čiurigeresko elementas – spiralės pavidalo kolona, nuo XVIII a. 3 d-mečio atsirado rokoko motyvų. Stilius plito Ispanijoje ir ispanų kolonizuotoje Amerikoje, pirmiausia Meksikoje.

dada, dadaizmas – 1915 – 23 modernistų literatų ir dailininkų judėjimas. Būdingas I pasaulinio karo patirties suformuotas nihilistinis požiūris į tradicines visuomenės, kultūros ir meno vertybes. Neigta estetinės formos reikšmė, propaguota antimeno idėja. Kūryba grįsta atsitiktinumu, absurdu, anarchija, ironija. Siekta provokuoti ir šokiruoti publiką. Menininkai nesukūrė stilistiškai vieningos raiškos. Pagrindinės plastinės veiklos formos – koliažai, fotomontažai, object – trouve ir ready – made pobūdžio kompozicijos iš miesto civilizacijos produktų, buities atliekų, žinomų kūrinių reprodukcijų, spaudos iškarpų ir tt. 3 dešimtmetyje dadaistų atradimais pasirėmė siurrealizmo dailininkai, XX a. II pus. Judėjimo paveldas darė įtaką poparto, Fluxus, hepeningo kūrėjams.

 dagestanas, lezginas – Kaukazo rištinis kilimas, rišamas nuo senų laikų audimo menu besiverčiančiose Dagestano vietovėse. Patvarus, atliekamas turkiškuoju mazgu iš medvilnės metmenų ir vilnos ataudų. Marginamas stilizuotu geometriniu ornamentu, kuris dėstomas laisvai, nesilaikant centrinės kompozicijos ašies – tolygiai plokštumoje grupuojant rombus, aštuoniakampius, įstrižas linijas. Bordiūras siauras, paįvairintas trilapiais, strėlėmis, stilizuotomis gėlėmis. Dagestano fonas tamsiai raudonas, mėlynas, nedažytos baltos arba rudos vilnos, raštai – rudos, ochros, mėlynos, baltos spalvos.

dailė – plastinio meno šaka. Dailė apima vaizduojamąją dailę (tapybą, skulptūrą, grafiką) ir taikomąją dekoratyvinę dailę (keramiką, dailiąją tekstilę, baldininkystę, juvelyriką ir kt.) Pagal kūrėjų profesinį pasirengimą skiriama liaudies, mėgėjų, profesionalioji dailė. Su daile artimai siejasi ir kitos plastinio meno šakos: architektūra, dizainas, meninė fotografija.

dailieji amatai – amatų rūšis: buitinių ir dekoratyvinių dirbinių gamyba, jų meninė apdaila. Dailieji amatai apima audinius, baldus, keramiką, dailiuosius dirbinius iš akmens, metalo, stiklo, gintaro, kaulo, odos ir kt. Viduramžiais dailieji amatai telkėsi cechuose (klestėjo XV – XVI a.), nuo XVI a. – manufaktūrose. XIX a. plėtojantis pramonei sumenko. Sėkmingų mėginimų gaivinti šią sritį buvo XIX a. II pus. Dailiųjų amatų terminas pradėtas vartoti XIX a. pab., siekiant atskirti unikalius rankų darbo kūrinius nuo pramoniniu būdu tiražuojamų daiktų.

damaskinažas – metalo dirbinių dekoravimo technika, inkrustacijos atmaina: plieno, geležies ar bronzos dirbinių puošimas auksu arba sidabru. Dirbinio paviršius išvagojamas grioveliais, į kuriuos šaltuoju būdu įkalama brangaus metalo viela – ja sukuriamas kitos spalvos piešinys. Tankus griovelių tinklas sudaro abstraktų linijinį ornamentą. Europoje ši sudėtinga technika dažnai būdavo supaprastinama į griovelius įkalant brangaus metalo foliją. Damaskinažu puošti ginklai, šarvai, kartais bronzos ir vario indai. Damaskinažo technika žinota nuo seniausių laikų Egipte, Indijoje, Bizantijoje. Vėliau paplito islamo šalyse. Pagrindinis tokių dirbinių prekybos centras buvo Damaskas. XV a. damaskinažo technika puoštais dirbiniais garsėjo italų, XVI a. – prancūzų meistrai.

Dancigo baldai, Gdansko baldai – baldai, gaminti XVII – XVIII a. Dancige ir kituose gretimuose Baltijos pajūrio miestuose. Iš ąžuolo, riešutmedžio, buko ar riešutmedžiu faneruotos liepos, vėliau raudonmedžio kurti sunkūs, masyvūs baldai: įv. spintos (kabinetai, biurai, sekreterai), sofos, krėslai, foteliai. Dancigo baldai baroko stiliaus; būdinga jų forma išsirutuliojo veikiama iš pradžių olandų, vėliau anglų baldų tradicijų. Vėlesnieji patyrė neoklasicizmo įtaką. Spintos raiškių, laužytų profilių. Sėdimieji baldai su aukštomis atkaltėmis, minkštomis, pintomis ar oda aptrauktomis pasostėmis, tekintomis, spiralinėmis arba lenktomis kojomis. Pasižymėjo išraiškingu akanto, saulėgrąžų, vaisių ir gėlių girliandų dekoru, neretai – figūriniais motyvais, herbais, kaukėmis. Buvo profiliuojami, puošiami intarsija, apkaustais, skulptūriškai iškilia raižyba. XVIII a. plačiai pasklido po Vokietiją, Lenkiją ir kitas Europos šalis (nemažai jų yra Lietuvoje).

dantukai, dentikulai –  juostinis ornamentas: tankiai išdėstytų stačiakampių kyšuliukų eilė. Dantukais puošiami pastatai, taikomosios dekoratyvinės dailės dirbiniai.

daugiasluoksnis stiklas – dviejų ar keletos sluoksnių stiklas. Gaminamas dviem būdais. Gaminant pirmuoju būdu, nedidelis ką tik išpūsto stiklo ruošinys padengiamas nauju sluoksniu, panardinant jį į karštą kitos spalvos stiklo masę. Po to formuojamas dirbinys. Gaminant antruoju būdu, pūtimo vamzdeliu formuojamas stiklo ruošinys, prie kurio kitu vamzdeliu prilipdomas pakaitintas kitos spalvos stiklas. Būsimas dirbinys dar kartą formuojamas, panardinamas į karštą stiklo masę, kuri padengia ruošinį dar vienu sluoksniu. Po to dirbinys vėl formuojamas ir pučiamas. Daugiasluoksnis stiklas gamintas jau senovės Romoje.

deimantinis frizas – dekoratyvinis motyvas, primenantis šlifuotų deimantų eilę. Taikytas romaninės architektūros apdailoje, baldų puošyboje.

dekalas – puošybos priemonė dekalomanijos technikoje – popierinis pagrindas su dekoratyviniu piešiniu. Ant popieriaus, ištepto specialiais klijais, litografiniu būdu užspaudžiamas ornamentinis arba vaizdinis piešinys. Per klijus dažai neįsigeria į popierių. Dekalą sudrėkinus arba pakaitinus, dažų plėvelė nuo popierinio pagrindo atšoka. Keramikos dirbiniai puošiami dekalu, vadinamu keramine kalke.

dekoliažas – XX a. avangardinės dailės technika: pramoninių, dažniausia poligrafinių dirbinių destrukcija, kuria siekiama sunaikinti utilitarias jų savybes ir sukurti naujas estetines, pvz., tapoma ant nudraskytų plakatų. Dekoliažo užuomazgų būta siurrealizme pirmus dekoliažus 1958 sukūrė vokiečių dailininkas Wolfas Vostellis.

dekoracinis stilius –  brandžiosios gotikos atmaina anglų architektūroje. Plėtojosi  apie 1250 – 1375. Skiriamas nuo ankstyvosios gotikos (ankstyvojo anglų stiliaus) ir vėlyvosios gotikos ( statmeniškojo stiliaus). 1817 tokią klasifikaciją pasiūlė archit. Thomas Rickmanas, remdamasis langų formų skirtumais.

Delfto fajansas – Delfto (Olandija) manufaktūrų dirbiniai. Tai įvairūs buitiniai reikmenys (stalo indai, vazos, tabakinės, žvakidės), dekoratyviniai dirbiniai (figūrėlės, muzikos instrumentai), apdailos plytelės, kokliai. Fajanso gamybos technologiją olandų meistrai perėmė iš italų majolikos. Itališkų pavyzdžių įtaka pastebima ankstyvųjų Delfto fajanso dirbinių dekore. Vėliau susiformavo Delfto fajansui būdinga puošyba: olandiški peizažai ir buitinės scenos, Tolimųjų Rytų porceliano dekoro motyvai. Ypač meniški dirbiniai, kuriuose ryški kinų porceliano įtaka. Delfto fajansas buvo puošiamas poglazūrine tapyba tamsiai mėlyna spalva (kobalto oksidu) ant balto fono ir antglazūrūine polichromine tapyba. Pradėtas kurti  XVII a. pr., ypač klestėjo 1650 – 1750. Delfto fajansas ne visada žymėtas ženklais. Pavieniai meistrai pasirašinėjo darbus savo monogramomis, dirbiniai signuoti ir dirbtuvės pavadinimu. 1800 pradėtas vartoti užrašas „Delft“ . Delfto fajansas kuriamas iki šiol.

dėžiasuolis – stačiakampės dėžės ar skrynios pavidalo suolas. Su aukšta skydine, kartais atverčiama atkalte, dangčiu, atstojančiu pasostę, aklinais, profiliuotais ranktūriais, žemomis kojomis, kai kada – su baldakimu. Darytas, atsižvelgiant į madas, iš įvairios medienos, kartais iš akmens blokų. Puoštas skulptūrine drožyba, intarsija, polichromuotas. Buvo statomas prie sienos, židinio, lovos, nekilnojamas. Ant dėžiasuolio sėdėta, gulėta, jame laikyti daiktai. Atsirado Kret0s – Mikėnų kultūros laikotarpiu, ypač populiarus vėlyvosios gotikos ir renesanso laikais (Italijoje vadintas archibanku). Renesansinio dėžiasuolio atmaina – kasapanka. Vėliau dėžiasuolį pakeitė minkšatasuolis, sofa.

diastilas – tarpkolonis

difras – senovės graikų taburetė su virš pasostės iškilusiomis masyviomis vėzdo, ritinio pavidalo ar briaunuotomis kojomis. Pasostė odinė arba pinta. Buvo daromas iš buko, juodmedžio, kukmedžio, riešutmedžio, puošiamas įpjovomis ir reljefine drožyba, kartais ištapomas. Difras sukružiuotomis kojomis, su žvėries letenų ar kanopų formų galais, tapo vėlesnių kryžiakojų kėdžių prototipu.

Dipilono vazos – geometrinio stiliaus senovės graikų vazų grupė. Tai amforos ir kraterai, puošti tapytu geometriniu ornamentu. Meandras, trikampiai, rombai, zigzagai, brūkšneliai dėstyti horizontaliomis juostomis. Kartais geometrinė puošyba derinta su figūriniais motyvais – tuščiame lygiame stačiakampyje įkomponuotomis mirusiųjų apverkimo, palaikų išlydėjimo, medžioklės bei kitomis scenomis. Dipilono vazos vartotos laidojimo apeigose, kai kurios iš jų ( didelės, iki 2 m aukščio) statytos ant kampo kaip antkapis. Vazos rastos Atėnų nekropolyje už Dipilono vartų (iš čia kilo vazų pavadinimas).

dirbtinis marmuras – marmuro imitacija.

Direktorijos stilius – mesidoro stilius, interjero įrangos ir baldų stilius, vyravęs Prancūzijoje Direktorijos (1795 – 99) ir konsulato  (1799 – 1804) laikotarpiais; neoklasicizmo atmaina, susiklosčiusi pereinamuoju tarpsniu tarp Liudviko VI stiliaus ir ampyro. Pasižymėjo Liudviko XVI stiliaus bruožais, tačiau būdingas paprastumas, sekimas antikos meno pavyzdžiais. Reiškėsi interjero puošyboje, balduose, drabužių madose. Patalpos dekoruotos antikine ir egiptietiška ornamentika (lotoso žiedai, sfinksai, liūtai) bei Respublikos simbolika (frygiškoji kepurė, laisvės medis, susikibusios rankos). Kuruliniai krėslai, ložės, klinės, klismai ir kiti baldai gaminti etruskų arba graikų stiliumi (Jacobo baldai). Moterys dėvėjo ilgas baltas sukneles, kurių kirpimas priminė klasikinę tuniką, vėliau – sukneles pakeltu juosmeniu, su šleifu, trumpomis pūstomis rankovėmis, šukavosi a la grecque maniera.

Diuseldorfo mokykla – viena įtakingiausių XIX a. vokiečių tapybos mokyklų. Susiformavo Diuseldorfe įsikūrus Dailės akademijai (1819), kurios pirmasis direktorius Peteris von Cornelius jos veiklą kreipė akademinio romantizmo linkme. Vėliau Diuseldorfo mokykloje išsiskyrė keletas krypčių: paviršutiniškai romantizuota tautinės tematikos istorinė tapyba (Carl Ferdinand Sohn, Ferdinand Hildebrandt), herojinė istorinė tapyba (Alfred Rethel, Karl Friedrich Lessing), realistinis peizažas (broliai Osvaldas ir Andreas Achenbachai). Socialinės kritikos tendencijas buitinio žanro paveiksluose (Johan Peter Hasenclewer, Karl Wilhelm Hubner) 6 dešimtmetyje išstūmė idiliškos scenos, vaizdavusios biurgerių ir valstiečių gyvenimą (Ludwig Knaus, Benjamin Vautier).

divanas – terminas, kuriuo XVI – XVIII a. Lenkijoje ir LDK vadinti rytietiški (persų, turkų, kaukaziečių) rištiniai kilimai, norint juos atskirti nuo persiškųjų.

devionizmas – tapybos metodas, grįstas atspalvių skaidymu į grynas spalvas. Dažnai ne maišomi paletėje, o tepami tiesiog ant drobės atskirais potėpiais ar taškeliais, kurie žiūrovo akyse optiškai susilieja į vientisus atspalvius. Šiuo būdu sukuriamas itin skaidrus, skambus koloritas, virpančios, mirgančios erdvės įspūdis, išnyksta ryškūs daiktų kontūrai. Devionizmas atsirado impresionizmo tapyboje  XIX a. veikiant fizikos teorijoms, jį išplėtojo neoimpresionizmo dailininkai.

dramblio kaulo dirbiniai – iš dramblio ilčių pagaminta bižuterija, smulkioji plastika, liturginiai reikmenys, įvairios buitinės ir dekoratyvinės smulkmenos. Dramblio kaulas – baltos arba gelsvos spalvos minkšta medžiaga ( išmirkytą alūno tirpale galima presuoti). Pilnavidurė ilties dalis tinka smulkiajai plastikai, tuščiavidurė plaketėms, bižuterijai, smulkiems dirbiniams. Gaminant dirbinius, kaulas raižomas, drožiamas, poliruojamas, inkrustuojamas gintaru, metalu, medžiu, brangakmeniais. Dramblio kaulo dirbiniai kuriami nuo priešistorinių laikų, buvo populiarūs antikos epochoje, Bizantijoje, plito viduramžiais. Renesanso laikotarpiu klestėjo Venecijos ir Vokietijos dramblio kaulo dirbinių produkcija.

draperija – klostytas dekoratyvinis audinys. Draperija vartojama interjerui puošti, natiurmortams, portretams, įvairioms figūrinėms tapybos, skulptūros ir grafikos scenoms komponuoti.

dresuaras (pranc. dressoir) – nedidelė indų spinta, kurios viršutinę dalį sudaro laiptais išdėstytos lentynėlės. Skirtas brangiems indams laikyti. Pradėtas gaminti XIV a. Prancūzijoje. Iš pradžių darytas tik iš lentynų. Renesanso laikotarpiu įgijo bufeto formas.

dripingas – tapybos technika, grįsta skystų dažų varvinimu. Ant drobės laistomi, švirkščiami, taškomi dažai – sukuriami spontaniški, netikėti vaizdiniai efektai. 1942  panašų laisvą tapymo būdą išbandė siurrealizmo dailininkas Maxas Ernstas. XX a. 5 dešimtmetyje dripingą išplėtojo Jacksonas Pollockas ir kiti veiksmo tapybos atstovai. Tuomet paplito ir ironiškas dripingo pavadinimas.

drožyba – medžio, kaulo, rago, gintaro, alebastro ir kitų nelabai kietų medžiagų apdorojimo technika. Aštriais įrankiais ( peiliais, skaptais ir pan.) pjaunant, skutant, drožiant modeliuojamos įvairios trimatės formos.

druskos glazūra – kieta blizganti glazūra, gaunama keramikos degimo ciklo pabaigoje įbėrus į krosnį uolinės druskos (sodos chlorido). Garuodama druska įsigeria į keramikos dirbinio paviršių. Druskos glazūra daugiausia glazūruojami akmens masės dirbiniai. Išrasta XIV a. pabaigoje Vokietijoje (Reino keramika).

dulsvoji glazūra – matinė glazūra.

Dunojaus mokykla – tapybos ir grafikos pakraipa, susiformavusi XVI a. I pus. Dunojaus aukštupio miestuose ( dabartinė Vokietija ir Austrija). Dunojaus mokyklai būdinga vėlyvosios gotikos ir renesanso bruožų jungtis. Vyravo panoraminiai peizažai arba figūrinės kompozicijos, kuriose akcentuota gamtinė aplinka. Gamtos grožis perteiktas pakylėtai, patetiškai, šiek tiek sentimantaliai, intensyviomis, skambiomis spalvomis, raiškiu, kiek manieringu piešiniu. Žymiausi atstovai: Albrecht Altdorfer, ankstyvojo periodo Lucas Cranach vyresnysis,  Wolf Huber.

duobelinis emalis – emaliavimo technika. Metalinio dirbinio reljefinės (raižytos, įspaustos, išlietos) paviršiaus įdubos užpildomos kelių spalvų, dažniausiai neskaidriais emaliais. Po to dirbinys degamas krosnyje. Duobeline keramika dekoruotas kūrinys būna be ryškaus kontūrinio piešinio, tačiau intensyvių, kartais susiliejančių spalvų. Emaliu dengiamas ne visas paviršius. Dažniausiai taikomas dvejopas emaliuotų ir emaliu nepadengtų plotų santykis: emaliu dekoruotos figūros komponuojamos metalo fone arba neemaliuotos ornamentinės detalės (rozetės, augaliniai motyvai ir kt.) –  emalio fone.

ebenistas – prancūzų baldų meistras, dekoravęs baldų paviršių. Stalių padarytus pigesnės medienos baldus ebenistai faneravo plonais brangmedžio sluoksniais, puošė čertoza, intarsija,  marketri, pikė, drožinėjo, dekoravo paauksuotos bronzos aplikė, porceliano plokštėmis bei kt. Ebenisto specializacija atsirado XVII a., pradėjus gaminti daug prabangių baldų karaliaus ir aristokratų dvarams; įteisinta 1745, egzistavo iki Didžiosios prancūzų revoliucijos, nors pats terminas vartotas ir vėliau. Žymiausi ebenistai: Andre Charles Boulle, Charles Cressent, Jean Francois Oeben, Jean Henri Riesener. Terminas kilęs iš juodmedžio, kuris paplito baldininkystėje XVII a., pavadinimo. Ebenisto specializacijos kitose šalyse nebuvo.

egikranijas –  ožio galvos ar kaukolės pavidalo dekoro motyvas. Paprastai reljefinis. Dažniausiai gėlių ir vaisių girliandomis jungiamas į juostinį oramentą, rečiau vaizduojamas vienas. Atsirado seovės Graikijoje; antikos laikotarpiu juo puošti žemdirbystės dievams skirti aukurai. Aptinkamas renesanso ir klasicizmo architektūroje.

Egipto fajansas – senovės Egipto keramikos dirbiniai, dengti spalvota glazūra. Tai amuletai, apeigų indai, laidojimo skulptūrėlės, buities reikmenys, architektūros puošmenos.

Egipto kanonas – Egipto vaizduojamosios dailės ir architektūros taisyklių visuma, išreiškusi visuomenės hierarchiją. Skulptūroje, sienų tapyboje žmogaus figūros  vaizdavimo skirtumus lėmė jo visuomeninė padėtis. Dievai ir valdovai buvo vaizduojami ritualinėmis pozomis, dažnai – sėdintys soste;  taip vaizduoti ir aukšti valdininkai, tik jų figūros būdavo mažesnės, veidai labiau individualizuoti. Stovinčių figūrų galva ir galūnės perteiktos profiliu, krūtinė ir akys – iš priekio. Šių taisyklių nesilaikyta vaizduojant žemesniųjų luomų atstovus, vergus. Žmogaus proporcijos buvo nustatomos pagal kvadratų tinklo kanoną: stovinti figūra privalėjo būti 15 (Senojoje karalystėje), 18 (Naujojoje karalystėje) arba 21 ( nuo XXVI dinastijos) kvadratų aukščio. Architektūros kanonas atitiko rūmų ir religinių ceremonjų ritualus: patalpų išdėstymo tvarka ir dydid priklausė nuo ceremonijos dalyvių skaičiaus bei jų luominės hierarchijos.

Egipto pasta – mažai plastiška masė iš kvarco ir sodos. Kad būtų spalvota, į ją dėta metalų junginių. Būta turkio, mėlynos, žalios, geltonos, rausvos, purpurinės, gelsvai rusvos, rudos ir juodos spalvos. Degtas 950 – 990°C temperat8roje dirbinys apsilydydavo ir pasidengdavo galzūra. Pradėta gaminti senovės Egipte V tūkstantmetyje pr. Kr. Iš Egipto pastos darytos įvairios figūrėlės, amuletai, papuošalai.

eglominavimas – stiklo dekoravimo technika: dirbinio puošimas sidabro ar aukso folija. Iš anksto juodu laku ar tamsiais dažais padengtame blogosios dirbinio pusės paviršiuje išraižomas ornamentas, kuris padengiamas auks oar sidabro folija. Gerojoje pusėje išryškėja aukso, sidabro ornamentas tamsiame fone. Eglominavimas žinotas jau senovės Artimuosiuose Rytuose, viduramžiais paplito Europoje, išpopuliarėjo XIX a. Terminas pradėtas vartoti XVIII a. II pus., kai meno dirbinių pirklys Jeanas Baptiste’as Glomi tokiu būdu pradėjo dekoruoti graviūrų ir veidrodžių rėmus.

eglutė – geometrinis ornamentas iš dviejų įstrižų brūkšnių, sujungtų V raidės pavidalo kampu išdėstytų eilute; kartais kampų viršūnės sujungimos ištisine linija. Eglutė aptinkama beveik visose lietuvių liaudies dailės šakose ir liaudies architektūroje. Eglute dažnai vadinami ir sudėtingesni ornamentai, išsirutulioję iš pirminės eglutės struktūros.

eklektika – reiškinys, būdingas XIX a. architektūrai ir dailei. Susijęs su romantizmo iškeltu istorizmo principu. Rėmėsi estetine teorija, pagal kurią grožis yra įvairus, todėl norint sukurti tobulą kūrinį reikia derinti jo skirtingas apraiškas.

ekspresionizmas – XX a. pr. vokiečių modernistinės dailės, literatūros, teatro kryptis. Ekspresionizmo tikslas – menininko jausmų, išgyvenimų, būsenų perteikimas. Dailininkai ekspresionistai priešinosi realizmo ir impresionizmo principams, siekė įtaigios, impulsyvios meninės raiškos, kūrė subjektyvias nerimo, baimės, kančios kupinas vizijas. Jų paveikslams, grafikos lakštams, skulptūroms būdinga deformuotos, schematizuotosformos, laužytos linijos, dramatiški ryškių spalvų kontrastai, dinamiškos diagonaliosios kompozicijos. Dailinikai įkvėpimo sėmėsi iš primityvizmo, liaudies meno, vaikų piešinių, atitinkamų dailės istorijos periodų kūrybos.

Elžbietos stilius ( angl. Elizabethan Style) – anglų ankstyvojo renesanso architektūros ir interjero įrangos stilius, vyravęs karalienės Elžbietos valdymo laikotarpiu (1558 – 1603). Pasižymėjo renesanso ir gotikos bruožų deriniu. Daugiausia reiškėsi užmiesčio rezidencijų architektūroje. Būdingas triaukštis H raidės plano pastatas, apsuptas renesansiškojo parko. Rūmų sienos karkasinės, su didelėmis langų ir durų angomis. Stogai žemi, su aukštų kaminų grupėmis. Langų, bokštelių, balkonų bei kitų elementų kompozicija laisva. Patalpų sienos apdailintos drožiniais bei intarsija puošta ąžuoline buazerija. Lubos iš sijų arba tinko, dekoruoto geometriniais lipdiniais. Baldai ąžuoliniai, tvirti, masyvūs, praktiški, pagražinti drožtais akanto, maskarono, kartiadžių, grotesko motyvais. Žymiausios rezidencijos: Wollaton Hall, Longleat, Hardwick Hall.

emaliavimas – emalio technika, metalo dirbinių dengimas emaliu. Dažniausiai taip puošiami juvelyriniai (aukso, sidabro, vario) dirbiniai – visas jų paviršius arba tam tikros vietos. Nuo metalo , nuvalomi riebalai, teptuku arba metele užtepama emalio masė, po to dirbinys degamas specialioje krosnyje 700 – 900°C temperatūroje, kol susidaro stikliška danga. Pagal emalio pritvirtinimo prie paviršiaus būdus emaliavimo technika skirstoma į: duobelinį emalį, emalio tapybą, pertvarinį emalį, skaidrųjį emalį. Kai kada emaliavimas derinamas su kitomis metalo dirbinių puošybos technikomis (fligranu, granuliavimu, inkrustacija, auksavimu, sidabravimu). Emaliu dekoruojami buitiniai ir liturginiai reikmenys, papuošalai, portretinės miniatiūros, sienų apdailos elementai. Emaliavimas pradėtas taikyti I tūkstantmetyje pr. Kr. senovės Egipte, nuo VII a. žinomas Tolimuosiuose Rytuose. Viduramžiais suklestėjo Bizantijoje, paplito Europos šalyse. XII – XIII a. susiformavo savitos emaliavimo mokyklos: Maso, Reino žemupio, Limožo.

emalio tapyba – emaliavimo technika. Metalo (dažniausiai vario) paviršius iš pradžių dengiamas vienspalviu emaliu ir išdegamas krosnyje, po to ant jo kruopščiai tapoma spalvotais emaliais, kad dirbinį dar kartą išdegus išryškėtų subtilūs toniniai niuansai. Emalio tapyba buvo puošiami dekoratyviniai indai, vazos, tabakinės, dėžutės, kuriami portretiniai medalionai, plaketės su mitologinėmis ir alegorinėmis scenomis, dažnai perkeltomis iš populiarių molbertinės dailės kūrinių. Atsirado apie 1400, manoma, Flandrijoje, Burgundijos kunigaikščių dvare, paplito Venecijoje ir Limože.

eoliškasis kapitelis – primityvus joniškojo kapitelio pirmtakas su dviem voliutomis ir palmete tarp jų.

eskizas – dailės arba architektūros kūrinio metmenys: parengiamasis piešinys, paveikslas, skulptūra. Kai kada turi ir savarankišką meninę vertę.

etažerė – baldas su keliomis, iš visų pusių atviromis lentynėlėmis, išdėstytomis viena virš kitos. Etažerę sudaro medinis karkasas, prie kurio stulpelių tvirtinamos lentynėlės. Kartais apatinėje dalyje yra stalčiukai. Statoma ant grindų, kai kada kabinama ant sienos. Tinka stiklui, porcelianui, knygoms, įvairioms smulkmenoms sudėti. Atsirado XVIII a. II pus. kaip valgomojo baldas.

Faencos majolika (pagal Italijos miesto Faenza pavadinimą) – Faencos manufaktūrų majolikos dirbiniai. Tai įvairūs dekoratyviniai indai, apdailos plytelės. Faencos majolika pradėta gaminti XIV a.; XV – XVI a. Faenca buvo vienas svarbiausių majolikos gamybos centrų Italijoje. Ankstyviesiems dirbiniams turėjo įtakos Ispanijos maurų keramikos puošyba. Vėliau susiklostė savitas tapybinis dekoras: daugiafigūrės religinės, mitologinės, buitinės kompozicijos peizažo fone, aprėmintos ornamentiniu bordiūru arba ištisai dengiančios dirbinio paviršių.

fajansas – keramika iš balto (kartais kreminio, jei sudėtyje yra daugiau geležies – rausvo) molio, padengta matine alavo, kartais cinko glazūra. Fajanso šukė smulkiai porėta, degama aukštoje – 1040 – 1280°C temperatūroje. Pagal žaliavos sudėtį ir sukepimo laipsnį būna lauko špato (kietasis), kalkinis (minkštasis) ir molinis fajansas. Skiriamas ploniasienis fajansas, sudėtimi bei išvaizda artimas porcelianui, ir pusfajansis – baltu angobu ir švino glazūra dengta keramika. Iš fajanso gaminami stalo indai, vazos, žvakidės, statulėlės, plaketės, medalionai, architektūrinės apdailos detalės ir kt.

faldistorijus – suglaustinė kėdė sukryžiuotomis kojomis, dažniausiai užsibaigiančiomis liūto letenų forma, su ranktūriais, be atramos nugarai. Nuo XIV a. iki Vatikano II Susirinkimo (1962 – 65) pamaldose skirtas vyskupui, kai  pagal liturgiją jis negalėdavo sėdėti soste. Faldistorijus statytas altoriaus dešinėje klūpinčiam vyskupui pasiremti. Viduramžiais rūmuose faldistorijuje sėdėdavo ir valdovas bei sosto įpėdinis.

faleristika – metalinių ženklelių, ordinų, medalių ir kt. kolekcionavimas.

famille – kinų porceliano dirbiniai (daugiausia vazos), gaminti XVII – XVIII a. eksportui į Europą, dekoruotą spalvotomis glazūromis, pagal kurias surūšiuoti į grupes. Famille buvo 4 vyraujančių spalvų: žalios, juodos, rožinės, geltonos.

fanera – ploni medienos lakštai. Fanera būna drožtinė (0,5 – 1 mm storio, iš vertingiausios medienos: riešutmedžio, raudonmedžio, ąžuolo, kt.), pjautinė (1 – 2 mm storio) ir klijuotinė (3 – 9 mm ploni medienos sluoksniai suklijuojami ir supresuojami). Fanera vartojama baldų apdailai (faneravimas). Iš klijuotinės faneros gaminami lengvi baldai, smulkūs medžio dirbiniai.

fasetė – nusklembta architektūros elemento arba taikomosios dailės dirbinio, brangakmenio briauna. Turi apsauginę bei dekoratyvinę funkciją. Būdinga pastatams, baldams, metalo dirbiniams, papuošalams ir kt. Itin paplitusi viduramžiais.

federalinis stilius – kolonijinis stilius, neoklasicizmas.

festonas – dekoro motyvas, kurį sudaro pakabintos ir žemyn svyrančios gėlių, vaisių, lapų pynės (girlianda). Festonu vadinamas ir tokiu būdu suformuotos draperijos pavidalo motyvas. Buvo populiarus senovės Graikijoje ir Romoje, renesanso, baroko, klasicizmo laikotarpiais.

filigranas – juvelyrinių dirbinių dekoravimo technika. Iš plonų, briaunotų, suktų ar apvalių aukso arba sidabro vielelių išraitomas ažūrinis dirbinio ornamentas, kartais suformuojamas visas dirbinys. Ornamentas paprastai komponuojamas iš lenktų geometrinių, augalinių, rečiau – gyvūninių motyvų, kartais tvirtinamas prie medinio pagrindo. Filigranas derinamas su pertvarinio emalio, granuliavimo technika. Žinotas jau senovės Egipte, ypač populiarus senovės Artimuosiuose ir Tolimuosiuose Rytuose, taikytas Kretos – Mikėnų laikotarpiu. Ištobulintas renesanso laikais Italijoje, vėl suklestėjo XIX a. sidabro papuošalų gamyboje.

filigrano stiklas – stiklo dirbinių dekoravimo technika. Į stiklo masės ruošinį įlydomi lygiagretūs stikliniai siūleliai, dažniausiai balti, rečiau spalvoti. Sulydžius du stiklo sluoksnius su skirtingos krypties siūlelių piešiniu, gaunamas tinklelio ornamentas (vad. rečitela arba tinklinis stiklas). Taip puošiamos taurės, vazos, flakonai, liturginiai reikmenys. Filigrano stiklas žinotas jau senovės Egipte, ištobulintas XVI a. Venecijoje, Murano manufaktūrose. Šis dekoravimo būdas taikomas iki šiol.

finialas – lelijos žiedo, pumpuro arba drapiruotos vazos pavidalo dekoro elementas. Finialais puošia stogų kraigus, fontonus, bokštų, vartų kampus. Taikomas ir baldų (kėdžių, krėslų, klauptų atkalčių, kabinetų fontonų, karnizų) puošyboje. Finialu vadinama ir analogškos paskirties bumbulo, vaisiaus, lapų arba gėlių puokštės pavidalo puošmena.

fletas – taurė vynui, šampanui. Aukštas, siauras, kūgio formos, ant žemos kojelės, kartais su dangteliu. Buvo dekoruojamas figūrinėmis ir ornamentinėmis kompozicijomis įvairia technika (raižant, graviruojant, šlifuojant) Fletas žinomas nuo XVI a. Gamintas Italijoje (Venecijoje), Olandijoje, Vokietijoje.

Florencijos mokykla – italų architektūra ir dailė, kurta Florencijos mieste protorenesanso ir renesanso laikotarpiais. Florencijos mokykla pradėjo formuotis XIII a., vėlyvosios gotikos principus jungiant su naujais meniniais ieškojimais. Suklestėjo XV a., miestui tapus svarbiu finansiniu, prekybiniu ir politiniu centru. Tuo metu įsigalėjo humanistinės filosofijos idėjos. Teoriniuose samprotavimuose ir kūryboje vaovautasigamtos studijomis, antikos grožio idealais ir tiksliųjų mokslų duomenimis. Architektūroje įsivyravo aiškios, racionalios formos, jaukios, atviros erdvės. Plėtota sakralinė, visuomeninės, gyvenamoji architektūra. Sukurta centriškųjų pastatų. Patobulinta didelių kupolų statybos technika. Imta kurti pasaulietinės tematikos skulptūras, žmogaus atvaizduose ryškinti individualius bruožus, psichologines būsenas. Tapyboje daug dėmesio skirta tiksliam piešiniui, tikroviškam plastiniam modeliavimui, perspektyvos studijoms. Florencijos mokyklos suklestėjimą paskatino Medici šeimos mecenatystė. XVI a. pr. brandžiojo renesanso laikotarpiu, iškilus Romai ir Venecijai, prarado savo vadovaujamą vaidmenį. Žymesni architektai: Filippo Brunelleschi, Leon Batista Alberti, Benedetto da Maiano; skulptoriai: Lorenzo Ghiberti, Donatello, Andrea del Verrocchio; tapytojai: Giotto, Masaccio, Sandro Botticelli, Andrea del Castagano, Paolo Uccello, Domenico Veneziano, Fra Filippo Lippi. Su Florencijos mokykla susijusi ankstyvoji Leonardo da Vinci, Michelangelo, Rafaelio kūryba.

Florencijos mozaika – pietra dura, mozaika iš spalvoto marmuro ir pusbrangių akmenų (jaspio, onikso, aleksandrito ir kt.). Pagal išankstinį piešinį išpjautos akmens plokštelės klijuojamos viena greta kitos ant lygaus medinio pagrindo arba įterpiamos į atitinkamos formos įdubas balto marmuro plokštėje. Po to paviršius šlifuojamas ir poliruojamas iki blizgesio. Taip kuriamos ornamentinės geometrinių, kartais augalinių motyvų kompozicijos. Jose vyrauja balta, ochros, tamsiai raudona, tamsiai žalia, juoda spalva. Florencijos mozaika puošti plokštieji baldų paviršiai, interjero elementai (sienos, piliastrai). Florencijos mozaika paplito XVI a. Italijoje, XVII – XVIII a. – Prancūzijoje, Vokietijoje.

fondo d‘oro – aukso stiklas, stiklo dirbinių (taurių, dubenėlių) dekoravimo technika. Aukso folija buvo klojama ant graviruoto stiklo paviršiaus ir įspaudžiama į ornamento įgilinimus. Kartais iš folijos gabalėlių buvo dėstomi ornamentai, įvairūs įrašai ir užliejami kitu stiklo sluoksniu. Fondo d‘oro technika žinota Aleksandrijoje III a.pr. Kr., plito senovės Romoje II – IV a., vėl taikyta – XVIII a. Italijoje (Venecijoje), Vokietijoje ir kitose Europos šalyse.

Fontenblo mokykla (pranc. Ecole de Fontainebleau) – XVI a. XVII a. pr. Fontenblo rūmus dekoravusių dailininkų kūryba, prancūzų dvaro dailės apraiška. Būdinga vėlyvojo renesanso ir manierizmo bruožai.

formalizmas – meno kūrinio formos suabsoliutinimas; dailininko nuostata – plastinės formos kūrimas, ignoruojant turinį. Formalizmo terminas, paplitęs kartu su modernistinės kūrybos ir koncepcijos „menas menui“ kritika, dažnai turi neigiamą prasmę.

fotelis – minkštas krėslas. Vadinamas dailės stiliaus pavadinimu (pvz.  regentystės stiliaus fotelis), žymios asmenybės (pvz. fotelis a la Pompadour, Liudviko XIII fotelis). Atsirado baroko epochoje. XVII – XVIII a. susiformavo įvairios fotelio atmainos, besiskiriančios dydžiu, pasostės, atkaltės, ranktūrių forma: a la reine (pranc. „pagal karalienę“ – žema, plokščia atkalte), kabriolė (apvalaina atkalte), beržerė, gondolė, konfesionalas, markizė. Buvo įvairios paskirties: tualetinis – kuafezė, lošimo – vojezė. XVIII – XIX a. baldų dailininkas Thomas Chippendale‘as, George‘as Sheratonas ir kiti sukūrė savito stiliaus fotelius. XIX a. foteliai suvienodėjo, atmainos nunyko, paplito gilūs, minkšti krėslai, mažai pakitę iki šių dienų. Fotelis išsirutuliojo iš katedros.

fotografika – grafinio dizaino technika, jungianti meninės fotografijos, grafikos, šrifto elementus. Taikoma knygoms apipavidalinti, pramoninėje grafikoje ir reklamoje.

fotolitografija – spaudos formos gamyba pritaikius litografijos ir fotografijos technologiją. Štrichinis ar rastrinis piešinys fotografiniu būdu perkeliamas ant šviesai jautriu sluoksniu padengto akmens arba metalo plokštelės.

fototipija (heliotipija) – fotocheminis berastris plokščiaspaudės būdas toniniams originalams reprodukuoti. Spaudos forma padengiama šviesai jautriu želatinos sluoksniu, kurio paviršiuje susidaro smulkūs grūdeliai, atstojantys rastrą. Šiame sluoksnyje kopijuojamas reprodukuojamo vaizdo negatyvas. Daugiau ar mažiau šviesos paveiktos želatinos sluoksnio vietos įgauna hidrofobinių azr hidrofilinių savybių, o sudrėkintos atitinkamai sugeria skirtingą dažų kiekį. Fototipijos būdu tiksliai perteikiami šviesių ar tamsių tonų niuansai, bet atspausdinamas tik nedidelis (iki 3 tūkstančių egz.) tiražas. Daugiausia taip tiražuojamos nespalvotos ir spalvotos dailės kūrinių reprodukcijos. Atsirado XIX a. 6 dešimtmetyje.

fovizmas (pranc. fauvisme) – XX a. prancūzų modernistinės tapybos kryptis. Atsisakę realistinio vaizdavimo būdo, dailininkai kūrė sąlygiškus vaizdus, kuriems būdingas grynų, ryškių, kontrastingų spalvų koloritas, dekoratyvios  plokščios formos, ornamentinis piešinys, ekspresyvi ritmika. Fovistų mėgstami motyvai – portretai, natiurmortai, peizažai, figūrinės kompozicijos – pasižymi emocingumu, pakilia nuotaika. Atsirasti turėjo įtakos postimpresionizmas, primityvusis menas bei Rytų šalių dailė. Fovistų vadovas – tapytojas Henri Matisse‘as. Žymiausi dailininkai: Andre Derain, Maurice Vlaminck, Raoul Dufy, Albert Marquet.

fraileris – lengvas, pusminkštis suglaustinis krėslas. Rėminės konstrukcijos, tiesių kontūrų, su ažūrine atkalte, stačiakampe odine pasoste (dekoruota įspaudomis, tapyba, vinutėmis), ažūriniais ranktūriais, keturiomis kampuotomis kojomis (priekyje sujungtomis gausiai ornamentuota lentele), su nevienodo aukščio pakojomis. Buvo paplitęs Ispanijoje ir Italijoje XV a.

frizas – horizontali dekoratyvinė juosta, juosianti pastato eksterjerą arba interjerą, taikomosios dekoratyvinės dailės dirbinį (baldą, indą). Įvairių stilių frizai skirtingi: romanistiniai papuošti geometriniais motyvais, gotikiniai – geometriniais arba augaliniais ornamentais, barokiniai – ornamentine arba figūrine lipdyba.

frizinė kompozicija – horizontalioji kompozicija.

funkcionalizmas – modernistinės architektūros ir dizaino kryptis. Vadovautasi prielaida, kad architektūros ir daikto formą lemia jo funkcija – ji padiktuoja kūrinio struktūrą, konstrukciją, medžiagas. Remtasi industrine statybos technologija, pramoniniu daiktų gamybos būdu, inžinerijos pasiekimais, vartotos naujos medžiagos. Architektūrai būdinga funkcine logika grįstas laisvas planas; pastato išorėje atsispindi jo vidaus struktūra. Daugiausia taikytos surekamos gelžbetoninės konstrukcijos. Statiniai ir daiktai paprastų utilitarių, konstruktyvių formų, be tradicinių puošybos elementų. Funkcionalizmas ėmė formuotis XIX a. pabaigoje kaip priešprieša eklektikai, kurioje puošybinis pradas užgožė  utilitarųjį. Funkcionalizmo  estetikai darė įtaką XX a. pr. modernistinės dailės kryptys, pirmiausia konstruktyvizmas.

furnitūra – dekoratyvinės ir funkcinės baldų, drabužių, avalynės, odos dirbinių detalės: vinutės, sąsagos, kilpos, sagos, užtrauktukai, juostelės, rankenėlės, spynelės ir kt.

gablotė (it. gablotta, pranc. gablette) – įstiklinta vitrina: dėžė arba spinta smulkiems kolekcijos eksponatams (miniatiūroms, medaliams, monetoms, papuošalams, kt.) laikyti. Gablotė tvirtinama prie sienos, statoma ant grindų arba stalo. Su lentynomis, dvivėrėmis durelėmis, kai kada kojelėmis. Gaminama iš įvairios medienos, kartais puošiama saikingu auksuotu, bronzuotu augalinių ar geometrinių ornamentų reljefu. Nuo XVIII a. vid. vartojama muziejų ar individualiems rinkiniams, taip pat smulkioms parduotuvės prekėms saugoti ir rodyti. Ypač populiari rokoko, neoklasicizmo, istorizmo laikotarpiais.

galė – art nouveau stiliaus daugiasluoksnio stiklo dirbiniai, dažniausiai puošti augaliniais motyvais. Galė buvo kuriami XIX a. IV ketv. – XX a. pr. Nansi mokyklos dailininkų. Ankstyvieji (skaidraus stiklo) dirbiniai šlifuoti, ėsdinti rūgštimi, tapyti emaliais. Vėlyvesnieji (spalvoti, neskaidrūs, daugiasluoksniai) inkrustuoti stiklo masėje įlydytomis aukso plokštelėmis, puošti reljefiniu ornamentu, kurio iškilumą paryškino aplink raštą pašalinti keli stiklo sluoksniai.

ganozė – marmuro dirbinių impregnavimas. Marmuro skulptūros (dažniausiai figūrų kūno dalys) dengiamos plonu vaško, sumaišyto su alyvų aliejumi, sluoksniu. Ganozė skulptūroms teikia blizgesio, saugo nuo aplinkos poveikio. Ypač populiari antikoje.

garnitūras – tos pačios paskirties meno dirbinių arba buitinių daiktų komplektas. Būna baldų, drabužių, stalo indų bei įrankių ir kt. garnitūras. Pvz. baldų garnitūras (valgomojo, salono, kabineto) sudaro tam tikras skaičius kėdžių, stalų, fotelių, spintų ir kt. Bet kurios rūšies dirbinių garnitūras yra vietiso stiliaus, pagamintas viena technika iš tų pačių medžiagų.

gausybės ragas – ornamento motyvas: jaučio ragas, kupinas gėlių, vaisių ir kt. gėrybių. Vaizduotas vienas, grupuotas po du, dėstytas ištisine ornamentine juosta. Atsirado senovės Graikijoje kaip deivės Demetros atributas, romėnų mitologijoje – deivės Fortūnos simbolis. Buvo itin populiarus renesanso ir baroko laikotarpiais.

Gdansko baldai – Dancigo baldai.

gebenė – simbolinis įvaizdis ir ornamento motyvas: vijoklinio augalo – gebenės stiebelių ir lapų pavidalo puošmena. Senovės Graikijoje buvo laikoma Bakcho augalu; iš jos medienos daryti vyno filtrai, o šakelių ir lapų oramentu puošti indai. Senovės Romoje gebene dekoruotos architektūros detalės, sarkofagai, metalo dirbiniai, viduramžiais – knygų miniatiūros. Gebenė aptinkama ir renesanso, klasicizmo, neoklasicizmo laikotarpių dekoratyvinės dailės kūrinių puošyboje.

Genujos mokykla – tapyba ir architektūra, kurta XVII a. Italijos mieste Genujoje. Tapyba formavosi veikiama XVI a. II pus. čia dirbusių Peterio Paulio Rubenso ir Anthonio van Dycko dailės. Pagrindinis atstovas – Bernardo Strozzi, derinęs italų tradicijas su flamandų emocingumu, tapęs paradinius portretus, pastorales, alegorinius ir religinius paveikslus, iliuzionistines sienų tapybos kompozicijas.

giljošas – sudėtingo piešinio linijinis ornamentas, to paties pavadinimo specialiu mechaniniu prietaisu išraižytas metaliniame paviršiuje arba atspaustas popieriuje nuo klišės. Išrastas XVII a. pab. XVIII a. giljošo ornamentu puošti įvairūs smulkūs metaliniai tualeto reikmenys, laikrodžių dangteliai bei ciferblatai, vėliau, saugantis padirbinėjimo, pradėta užpildyti popierinių pinigų, vertybinių popierių laisvus nuo figūrų ir užrašų plotelius. Giljošas kai kada vadinamas ir pynutės ornamentu.

giluminis portalas – puošnus arkinis portalas, apjuostas plačiu profiliuotu glifu; būdingas romaninei ir gotikinei architektūrai. Giluminio portalo glifą sudaro palaipsniui mažėjančios vienodo (rečiau skirtingo) profilio briaunos arba plonos kolonėlės, viršuje sujungtos pusapskričiais (romaninėje architektūroje) arba smailiais (gotikos pastatuose) archivoltais. Glifo paviršius gausiai dekoruotas figūriniais ir ornamentiniais reljefais. Timpaną dažnai puošia skulptūrinė kompozicija, gotikinį giluminį portalą vainikuoja  vimperga. Giluminis portalas mūrytas iš profilinių plytų arba tašytų akmenų. Viduramžių bažnyčių pagrindiniuose fasaduose kartais komponuoti 3 ar net 5 giluminiai portalai.

gipsatūra – interjero dekoras iš gipso. Plito renesanso, baroko, rokoko, neostilių architektūroje. Reljefiniais, dažniausiai augalinių bei geometrinių motyvų ornamentais puoštos lubos, sienos, veidrodžių ir paveikslų rėmai. Sudėtinga horeljefinė gipsatūra būdavo daroma iš stiuko.

girlianda – dekoro motyvas: pakabinta ir puslankiu žemyn nusvirusi augalų lapų, žiedų ar vaisių pynė. Atsirado senovės Graikijoje III a. pr. Kr. – simbozizavo derlių ir vaisingumą, o sukomponuota su ožio (egikranijas) arba jaučio (bukranijas) kaukolėmis – auką dievams. Girliandos galai dažniausiai puošti rozetėmis, spurgais, kaspinais ir kt. Senovės Graikijoje girliandomis buvo dekoruojami aukurai, senovės Romoje – aukurai, sarkofagai. Girliandos dažnos renesanso, baroko, klasicizmo laikotarpių architektūroje ir taikomojoje dekoratyvinėje dailėje.

glazūra – keramikos apdailos priemonė: degimo metu sustiklėjanti medžiaga, kuria plonu sluoksniu padengiamas dirbinio paviršius. Gaminama iš lydžių medžiagų (kvarco, sodos, potašo, molio, kreidos, magnnezito ir kt.) pridedant pigmentų – įv. metalų oksidų (chromo, kobalto, vario, geležies ir kt.), drumstiklių (alavo, cirkonio, stibio, titano oksidų). Glazūra vartojama architektūrinės, buitinės ir dekoratyvinės keramikos gamyboje. Kai kada glazūruojami vitražai, juvelyriniai dirbiniai. Atlieka praktinę ir dekoratyvinę funkciją.

glifas – puošybinė architektūros elementų, baldų detalė: dekoratyvinis griovelis (įpjova arba įkarta) nuožulniais kraštais.

gobelenas – 1. Gobelinų manufaktūros gaminys: kilimas – paveikslas, išaustas drobinio pynimo atmaina – ataudų ripso technika. Manufaktūra įsteigta 1662 Liudviko XIV ministro Jeano Baptiste‘o Colbert‘o iniciatyva. 1667 jai suteiktas karališkosios manufaktūros statusas. Iš pradžių manufaktūroje gaminti ir baldai karaliaus dvarui, o nuo 1669 – tik tekstilės dirbiniai. Gobelenų gamyba ypač klestėjo XVIII a. – XIX a. pr. Austos daugiafigūrės kompozicijos pagal originalius dailininkų projektus ir žymių tapytojų paveikslus. 1826 Gobelinų manufaktūra sujungta su Savonnerie manufaktūra.

2. Unikalius sienų kilimas, išaustas drobinio pynimo atmaina – ataudų ripso technika, kitaip dar arasas, oponas, špaleris. Metmenys dažniausiai medvilniniai ir lininiai, ataudai – vilna, šilkas, kartais sukti su aukso ar sidabro siūlais. Audžiama paprastai su vertikaliomis , rečiau horizontaliomis staklėmis. Tvirtai įtempti metmenys iškaišomi spalvotų ataudų atkarpomis pagal iš anksto paruoštą kartoną. Gobelenai jausti jau senovės Egipte, Mesopotamijoje, Persijoje, Bizantijoje; nuo XI – XII a. Vokietijoje, Prancūzijoje, Nyderlanduose. XV – XVII a. buvo audžiami arasai, groteskai, milferai, verdiūros. XVI a. itin išplėtota Flandrijos tekstilė, nuo XVII a. II pus. gobelenų centru tapo Prancūzija (Beauvais, Gobelinų manufaktūrų dirbiniai, Obiusono kilimai). XVIII a. pab. gobelenų gamyba sumenko: pradėjo imituoti tapybą, prarado specifiką, tapo per brangi.
3. Žakardinėmis staklėmis išaustas audinys, vartojamas baldų apmušalams, patiesalams, portjeroms ir kt.

gofravimas – faktūriško, lygiagrečiai banguoto rašto įspaudimo technika audinyje, odoje, metalo plokštelėje, popieriuje. Raštas įspaudžiamas reljefiniu kalandru – garais kaitinamu presu iš dviejų besisukančių velenų. Pro kalandrą praslinkusioje medžiagoje įsispaudžia ant veleno išraižytas raštas.

gondolė – 1. Minkštas, platus fotelis su apskrita pasoste, žema, įgaubta aklina arba ažūrine atkalte, su ranktūriais (arba be jų), tiesiomis ar lenktomis kojomis. Apmušta puošniais audiniais. Lenktos gondolės kojos primena venecijietiškos valties – gondolos siluetą. Pradėta gaminti XVIII a. Prancūzijoje.

2. Minkšta kryžiakojė taburetė X raidės pavidalo kojelėmis, viršuje užsibaigiančiomis neaukštais rantūriais, šiek tiek įgaubta pasoste, apmušta puošniu, dažniausiai šilkiniu audiniu. Buvo paplitusi XVIII a. pab. – XIX a. I pus. Prancūzijoje.

gotika – brandžiojo ir vėlyvojo viduramžių laikotarpio Europos architektūros ir dailės stilius. Gotika atsirado po romanikos. Plėtojosi veikiama prieštaringų veiksnių: katalikybės, bažnyčios autoriteto, tvirtėjančios pasaulietinės valdžios, augančios miestų kultūros, tobulėjančių amatų, gausėjančių techikos išradimų. Gotikai būdingos antinomijos: simbolinis, alegorinis turinys ir natūralistinės vaizdinės detalės, dvasingumas, misticizmas ir tikslinga, logiška plastinė sąranga. Vyravo sakralinės paskirties kūriniai. Svarbiausia plastinio meno šaka – architektūra, telkusi vaizduojamąją ir taikomąją dailę. To meto inžinerines naujoves ryškiausiai įkūnijo bažnyčių architektūra. Gotikinės bažnyčios – lotyniškojo kryžiaus plano 3 arba 5 navų bazilikos su erdvia prebisterija, apjuosta deambulatorijumi ir apsidolių vainiku. Iš romaninių pastatų perimta smailioji arka, kryžminis nerviūrinis skliautas ir kontraforsai. Šie trys elementai sujungti į vientisą karkasinę sistemą, pagrindė bažnyčių konstrukciją. Perdangos apkrova paskirstyta dvejopoms atramoms. Pastato viduje gniuždymas perduotas kryžminio nerviūrinio skliauto arkas remiantiems pilioriams. Skėtimo jėga nukreipta į išorines atramas – kontraforsus, kuriuos papildė statybinis gotikos išradimas – arkbutanai. Todėl siena prarado laikančiosios konstrukcijos paskirtį. Karkasinė sistema turėjo lemiamą įtaką meninei reikšmei. Pastatų proporcijos tapo grakštesnės. Aklinus mūrus pakeitė sienos su dideliais smailiaarkiais vitražo langais, uždarą, suskaidytą romaninės bažnyčios vidų – laisva, dinamiška erdvė. Sakralinio pastato interjeras tapo vientisesnis: sumažėjo transeptas, atsisakyta nartekso. Struktūrinius pokyčius skatino ir funkciniai pakitimai: bažnyčios darėsi ne tik religinio, bet ir visuomeninio gyvenimo centrais. Susiformavo būdingi architektūriniai ir puošybiniai elementai ( giluminis portalas, rožė, vimperga, pinaklis, kryžiažiedis, pumpuras, masverkas). Gotikos stilius pasižymėjo inžinerinės sąrangos ir dekoro derme. Konstrukciių nerviūrų linijos, puošusios skliautus, jungėsi su sienų lizenomis ir piliorių puskolonėmis į vientisą ritminę struktūrą, pabrėžiančią interjero erdvės vertikalumą. Vertikalias formas lėmė ne tik tuometinės estetinės bei religinės pažiūros, bet ir statybinė logika: mažinant skliauto skėtimo jėgą didinta arkos strėlė.  Puošyba pabrėžė bažnyčios architektoniką, vaizdavo Šventojo Rašto scenas, atspindėjo laikotarpiui būdingą visatos sandaros supratimą. Dekoro sistemoje vyravo skulptūra. Reljefai ir statulos puošė pastato fasadus, portalus, piliorius, altorius, taip pat gausių palaidojimų antkapius. Skulptūros darytos iš medžio ir akmens. Medinės polichromuotos. Vietoj sąlygiškos ornamentiškos plastikos įsigalėjo natūralesni pavidalai, tikroviškesnės proporcijos. Imta psichologizuoti veidų išraišką, vaizduoti žmogaus kūno judesį. Diamiška S raidės poza, ekspresyvios, laužytos draperijų klostės, kontrastingas šviesos ir šešėlių žaismas, gyva faktūrų kaita skulptūroms teikė dvasingumo, egzaltacijos. Bažnyčiose sumenko freskų reikšmė. Suklestėjo vitražo menas. Pradėjo sparčiai plėtotis altorių tapyba.  Architektūros stilistika veikė ir kitas dailiosios kūrybos sritis: miniatiūrų tapybą, amatus. Plėtojosi auksakalystė, emaliavimas, tekstilė, kaulo, medžio ir stiklo dirbinių gamyba. Miniatiūrų kompozicijose ir dirbinių dekore gausėjo pasaulietinių motyvų. Gotika atsirado XII a. Prancūzijoje, XIII – XV a. vyravo visuose katalikiškuose Europos kraštuose, greta kitų stilių reiškėsi iki XVI a. pab. Išimtis – Italija, kurioje gyvybingos antikinio meno tradicijos ir ankstyvos renesanso idėjos užkirto kelią platesnei gotikos raidai. Skiriami trys gotikos etapai: ankstyvasis (XII a. II pus. – XIII a. pr.); brandusis ( XIII a. vid. – XIV a. pab.); vėlyvasis ( XIV a. pab. – XV a.). Kiekvienoje šalyje gotika įgijo savitų bruožų. Pvz., Prancūzijoje susiklostė vadinamasis spindulinis stilius, liepsnotoji gotika, Anglijoje – ankstyvasis anglų stilius, dekoracinis stilius, statmeniškasis stilius. Vakarų bei didesnėje Vidurio Europos dalyje statyta iš akmens, Rytų ir Šiaurės Europos šalyse – iš plytų ( vad. plytų gotika). Čia statiniai žemesni, langai mažesni, dekoras saikingesnis. Žymiausi pastatai: Prancūzijoje – Šartro (Chartres), Paryžiaus, Amjeno (Amiens), Reimso, Strasbūro (Strasbourg), Vokietijoje – Magdeburgo, Kelno, Čekijoje – Prahos katedros. Vėlyvuoju laikotarpiu, supanašėjus stlistinėms formoms, paplito gotikos atmaina – internacionalinė gotika.

grafika – dailės šaka, apimanti piešinius, raižytų bei ėsdintų piešinių atspaudus ir meninį šriftą. Siauresne prasme – vaizduojamosios dailės šaka, kurioje taikomos įvairios piešinio tiražavimo technikos. Svarbiausios grafikos meninio vaizdo kūrimo priemonės yra kontūrinė linija, juodų ir baltų dėmių deriniai, štrichas, medžiaga, ant kurios piešiama arba spausdinama. Piešinys kuriamas pieštuku, plunksna, tušu, anglimi, sangvinu, sepija arba jo atvirkščias vaizdas raižomas, ėsdinamas metalo, medžio, linoleumo, akmens plokštėje. Nuo nuteptos dažais spaudos formos gaunamas atspaudas – grafikos kūrinys. Atspaudus daro pats dailininkas arba raižytojas. Kūriniai gali būti dauginami mechaniniu arba fotomechaniniu būdu. Taikomi įvairūs spausdinimo būdai, technika, raižymo įrankiai. Pagal paskirtį būna: lakštinė grafika, knygų grafika, reprodukcinė grafika, taikomoji grafika. Grafika atsirado pirmykštėje dailėje; spausdintinė – senovės Rytuose. Kaip atskira dailės šaka susiformavo renesanso epochoje.

grafinas – stiklinis indas vandeniui, vynui ar kitiems stipriems gėrimams laikyti ir tiekti į stalą; gėrimų servizo dalis. Su aukštu, siauru kakleliu, kiek išplatėjančia anga, įvairių formų pilveliu, dažniausiai su dangteliu. Gaminamas iš bespalvio ir spalvoto stiklo, krištolo; dekoruojamas raižytais ornamentais, emaliais ir kt. Šios formos indai gaminti jau senovės Romoje, Vakarų Europoje grafinas išplito nuo XVII a.

graikų vazos – senovės graikų keraminiai indai. Gamintos vazos skysčiams laikyti (amfora, lagina, lekana, pelika, pitas, stamnas), maišyti (deinas, krateras), nešti (askas, hidrija), pilti (oinochojė), gerti (fiala, kantaras, kiatas, kilikas,ritonas, skifas), šaldyti (psikteras), tualeto reikmėms (alebastras, aribalas, lekitas, piksidė. Graikų vazos taip pat vartotos religinėse ir laidojimo apeigose (hidrija, kalpidė, kernas, lekitas, pitas, stamnas), statytos ant kapų kaip paminklai (lekitas) arba interjere ir eksterjere kaip puošmenos (kantaras). Pagrindinės rūšys susiformavo archajiniame laikotarpyje.

granatas – stilizuoto granato vaisiaus pavidalo dekoro motyvas, simbolinis gyvybės įvaizdis. Realų granatą primena tik pagrindinių šio ornamento komponentų forma: apskritas arba ovalus vaisius ir lapų puokštė jo viršuje. Paprastai įkompouojamas į smailiaarkį, ovalų arba rombinį laukelį, kurį rėmina įvairūs augaliniai ir abstraktūs ornamentai. Granatas atsirado musulmonų tekstilėje. XV a. jį perėmė Italijos, vėliau ir kitų Europos kraštų audėjai.

granuliavimas – metalo dirbinių dekoravimo technika. Dirbinio paviršiuje iškalamos, išraižomos įdubėlės arba vagelės, prie kurių prilydomos granulės – smulkūs aukso arba sidabro rutuliukai. Taip padengiamas visas dirbinio paviršius arba tik ornamentas – dažniausiai geometrinė, rečiau figūrinė kompozicija. Kartais granuliavimas derinamas su filigranu, emaliavimu. Technika buvo žinoma jau senovės Egipte, Kretos ž Mikėnų, etruskų mene, taikyta viduramžiais, ypač populiari XIX a.

gratažas – grafikos technika, imituojanti medžio raižinius. Kartono lakštas iš pradžių nutepamas baltais emalio dažais, po to padengiamas nitrolaku ir tamsiu tušu. Piešinys kuriamas (raižomas, skutamas) plunksna, adata; gaunamas vaizdas, sudarytas iš baltų linijų (arba dėmių) juodame fone. Dažniausiai gratažo kartonai yra paruošiamoji medžiaga medžio raižiniams, linoraižiniams, kartais kaip savarankiški kūriniai atspausdinami tipografiniu būdu. Atsirado XX a.

grifonas – dekoro motyvas: fantastinis gyvūnas liūto kūnu, erelio galva, sparnais ir nagais. Atsirado senovės Rytų kultūrose, veikiamas religinių vaizinių. Dažnas senovės Graikijos bei Romos architektūros ir taikomosios dailės dirbinių puošybos elementas. Aptinkamas renesanso, klasicizmo laikotarpių mene. Taikytas ir heraldikoje.

Henriko II fajansas – Sen Poršero fajansas.

Henriko II stilius – Prancūzijos renesanso dailė ir architektūra, kurta Henriko II valdymo laikotarpiu (1547 – 59). Pasižymėjo prancūzų vėlyvosios gotikos, italų brandžiojo renesanso ir manierizmo elementais. Patyrė stiprią Fontenblo mokyklos įtaką. Henriko II stiliaus bruožai ryškiausi interjerų įrangoje ir taikomosios dailės kūriniuose. Patalpos puoštos sienų tapyba, gausiai aprėminta stiuko lipdiniais, ornamentuota buazerija, eksterjerai – dekoratyvine skulptūra. Meniškumu išsiskyrė Poršero fajansas, spalvinga natūralistinė Palissy keramika, Fontenblo audimo manufaktūroje pagal Giovanni Battistos Rosso ir Francesco Primaticco projektus išausti gobelenai. Riešutmedžio bei raudonmedžio baldai racionalių, neįmantrių siluetų, dekoruoti drožtais architektūriniais motyvais (piliastrais, arkomis), reljefinėmis girliandomis, arabeskomis, hermomis. Henriko II stiliaus principai plėtoti ir vėliau – Henriko III (1575 – 88) bei Henriko IV (1589 – 1610) valdymo laikotarpiais. Žymesni kūrėjai: architektai Philibert Delorme, Pierre Lescot, Ducerceau, skulptorius Jean Goujon.

Hepelvaito baldai – Heppelwhite’o baldai

Heppelwhite’o baldai – XVIII a. II pus. anglų baldai, pagaminti pagal interjero dailininko George’o Heppelwhite’o projektus, publikuotus po autoriaus mirties išleistame kataloge „Baldžiaus ir baldų apmušėjo vadovas“ („The Cabinet-Maker and Upholsterer‘s Guide“, 1788, 1789, 1794). Būdingi anglų neoklasicizmui (turi Adamų stiliaus bruožų). Sėdimieji baldai (kėdės, krėslai, foteliai) racionalių formų, lengvi, grakštūs, su originaliomis širdies, vazos, taurės silueto atkaltėmis, kaneliūrų išraižytomis kojelėmis. Heppelwhite‘o baldai dažniausiai gaminti iš raudonmedžio, dekoruoti intarsija, kelių spalvų laku, raižyti, auksuoti. Dekorui būdingi stilizuotų augalų, ypač vėduoklinės palmės lapų motyvai. Katalogo dėka Heppelwhite‘o baldai paplito ne tik Anglijoje. Buvo itin madingi XIX a. visoje Europoje.

heraldinė lelija (prancūziškoji lelija) – heraldinė figūra, dekoro motyvas: stilizuotas, simetriškas lelijos žiedas, susidedantis iš trijų žiedlapių – statmeno viduriniojo ir šoninių, išlenktų į šalis. Žiedlapių apatiniai galai perrišti juostele. Nuo senų laikų lelija laikyta karaliaus, valdovo simboliu. Kaip valdžios ženklas pradėta vartoti viduramžiais Europos heraldikoje (simbolizavo Šventąją Trejybę, Marijos globą). 1611 – 1789 ir 1815 – 30 buvo Prancūzijos monarchijos herbas. Heraldinė lelija išpopuliarėjo šios ir kitų šalių taikomojoje dailėje bei heraldikoje, vartota iki pat XX a.

heratas – 1. Ornamento motyvas: rombas iš augalų šakelių ir lapų su centre įkomponuota rozete. Populiarus Artimųjų Rytų taikomosios dekoratyvinės dailės dirbiniuose, ypač rištiniuose kilimuose.

2. Persų rištinis kilimas, ornamentuotas tolygiai išdėstytu herato raštu. Herato fonai dažniausiai mėlyni ir ochriniai.

herma – skulptūros forma: galva arba biustas ant keturkampio, dažniausiai į apčią siaurėjančio, stulpo. Atsirado senovės Graikijoje, plito senovės Romoje. Vaizdavo mitologines būtybes, valstybės veikėjus, filosofus. Statyta aikštėse, prie kelių, laukuose. Naujaisiais laikais tapo architektūros ir taikomosios dailės dekoro elementu.

idilė – dailės, tapybos žanras: kūriniai, vaizduojantys kaimiečių gyvenimą arba aristokratijos poilsį gamtoje. Piemenų gyvenimą vaizduojanti idilės atmaina vadinama pastorale. Idilei artimas idilinis arba pastoralinis peizažas – poetizuotas kraštovaizdis su piemenų ar kitų figūrų stafažu. Idilei būdingas idealizavimas, pakilus, melancholiškas ar sentimentalus interpretavimas. Idilės apraiškų jau būta heleizmo laikotarpyje. Paplito senovės Romoje (Pompėjos tapyba), atgimė renesanso epochoje, ypač Venecijos mokykloje, išpopuliarėjo XVII – XVIII a. Europos dvaro dailėje.

ikona – religinės tematikos paveikslas Rytų krikščionių dailėje. Gali vaizduoti Dievą Tėvą, Kristų, Mariją, šventuosius, Biblijos scenas, liturginius simbolius. Kuriama laikantis tradicinės ikonografijos ir technologijos, dažnai jungiant realiosios ir mistinės erdvės įvykius, paveikslo ir brėžinio elementus, linijinę ir atvirkštinę perspektyvą. Būdingas abstraktus, dažnai auksinis fonas, kartais su peizažo elementais ir daiktine atributika; pabrėžiamos linijos ir lokalios spalvos. Seniau puošta brangakmeniais, nuo XVI a. – ornamentuotais rėmais ir metalo aptaisais, dengiančiais beveik visą ikoną, išskyrus vaizduojamojo veidą ir rankas. Tapoma ant lentų, drobės, kartais skardos; pradžioje taikyta enkaustikos, vėliau temperos, aliejinės tapybos (nuo XVIII a.), kartais mozaikos technika. Atsirado Romos imperijos rytinėje dalyje VI a., suklestėjo IX – XV a. Bizantijoje ir XIV – XV a. Rusioje.

Imari porcelianas – japonų porcelianas , gamintas Aritos vietovėje, netoli Imari uosto, iš kurio eksportuotas į Europą. Gamintas nuo XVII a., daugiausia imituojant Mingų dinastijos laikotarpio kinų porcelianą. Ankstyviesiems dirbiniams būdingas poglazūrinis dekoras mėlyna spalva (kobalto oksidu) ant balto fono, vėlyvesniems – antglazūrinė polichrominė puošyba emaliais. Dažnai buvo gaminamas europiečių užsakymu, pritaikomas europietiškam skoniui. Imari porcelianą daugiausia gabeno olandai. XVII – XVIII a. jis imituotas Delfto fajanse ir Meiseno porceliane.

imperijos stilius – ampyras

impresionizmas – XIX a. pab. dailės, muzikos, literatūros kryptis. Susiformavo kaip priešprieša saloniniam akademizmui. Atsisakyta istorinių, mitologinių temų, siekta perteikti tiesioginį tikrovės įspūdį. Tapyboje įsivyravo peizažai, didmiesčio motyvai, portretai. Paveiksluose fiksuotas akimirkos vaizdas, taikytos fragmentinės, asimetriškosios kompozicijos, kadravimas, netikėti rakursai. Impresionistai plėtojo plenerinę tapybą, vaizdavo tirpstančias, be aiškių kontūrų formas, atsisakė lokaliųjų spalvų kolorito teigdami, kad daikto spalva priklauso nuo apšvietimo ir aplinkinių daiktų refleksų. Atmetę juodą spalvą bei toninį modeliavimą, pasirinko grynų, šviesių dažų paletę, optinį spalvų maišymo būdą; tapė ryškiais, eskiziškais potėpiais, perteikdami atmosferos, oro virpėjimo įspūdį. Impresionizmo skulptūrai būdingas vibruojantis paviršius, minkštas modeliavimas, tapybiška šviesokaita. Atsirado Paryžiuje, pirmoji impresionistų paroda įvyko 1874, paskutinė, aštuntoji – 1886. Žymiausi tapytojai: Claude Monet, Auguste Renoir, Edgar Degas, Camille Pissaro, Alfred Sisley, Berthe Morisot. Su impresionizmu siejasi Edouard‘o Manet tapyba, Auguste‘o Rodino skulptūra. XIX a. pab. paplito V. Europos šalyse, darė įtaką vėlesnei dailės raidai.

indauja – bufetas, dresuaras, kredensas.

indiskretė – sofa su trimis pasostėmis, atskirtomis S  raidės pavidalo atkalte, su aklinais arba ažūriniais ranktūriais, tiesiomis ar išlenktomis kojomis (kai kada su ratukais). Apmušta audiniu, puošta dekoratyviniais dygsniais, kutais, galionais, medinės dalys – drožtais ornamentais. Statyta salono viduryje. Susiformavo XIX a. II pus. Prancūzijoje iš konfidanto.

ikrustacija – taikomosios dekoratyvinės dailės dirbinių puošybos technika – vienos medžiagos įterpimas į kitos medžiagos paviršių: dažniausiai abiejų paviršiai vienodo lygio. Į išskobtą, įrėžtą metalą, medį, dramblio kaulą, stiklą ar kitą pagrindą įlydoma, įklijuojama arba įspaudžiama metalo, medžio, spalvoto stiklo, perlamutro, brangakmenių gabalėliai, plokštelės, vielelės. Taip formuojamas kontrastingų medžiagų ornamentas, figūrinės bei peizažinės kompozicijos. Inkrustacijos atmainos: čertoza, damaskinažas, Florencijos mozaika, intarsija, marketri, juodinimas, pikė. Taikyta jau senovės Egipte ir Artimuosiuose Rytuose, antikos laikais, plito viduramžiais, ištobulinta renesanso ir baroko laikotarpiais.

intalija – gema su įgilintu reljefu arba antspaudas, paliekantis reljefinį atspaudą vaške, molyje. Gaminta iš brangių ir pusbrangių akmenų, fajanso, stiklo. Įvairių formų – cilindro, ovalo ar apskritos plokštelės; nešiota ant grandinėlės arba įmontuota į žiedą. Žinota senovės Rytų kultūrose, plito antikos, renesanso laikais.

intarsija – medžio dirbinių (daugiausia baldų) dekoravimo technika: į išskaptuotą medžio paviršių įterpiami kitos rūšies, spalvos ir tekstūros medienos gabalėliai bei plokštelės (kartais besiskiriantys ir faktūra – tuomet formuojama vadinamoji skulptūrinė intarsija). Intarsijos būdu kuriamos ornamentinės bei sudėtingos peizažinės, figūrinės kompozicijos (vad. tapybinė intarsija); dekoruojamas ir parketas, buazerija, smulkūs medžio dirbiniai. Technika žinota jau senovės Egipte.

internacionalinė gotika (internacionalinis stilius) – vėlyvosios gotikos atmaina. Pasireiškė tapyboje, rankraštinių knygų iliuminacijose, skulptūroje, metalo ir dramblio kaulo dirbiniuose. Būdingos grakščios linijos, vaiskios spalvos, pailgintos figūrų proporcijos, realistinės peizažų, gyvūnų atvaizdų, kostiumų detalės, pasaulietiniai motyvai. Internacionalinė gotika pasižymėjo rafinuota išraiška, susintetino Prancūzijos, Anglijos, Flandrijos, Italijos, Bohemijos dailės elementus. Apie 1380 – 1422 plito visose Vakarų Europos šalyse. Žymesni dailininkai: Gentile da Fabriano, Pisanello, Melchior Broederlam, Lorenzo Monaco, broliai Hermant, Paul ir Jehannequin Limbourg.

isfahanas – persų rištinis kilimas. Audžiamas nuo XVI a. pab. Isfahane ir jo apylinkėse. Rišamas persiškuoju mazgu. Metmenys – medvilniniai, ataudai – medvilnės ar vilnos siūlai. Vyrauja raudonos, šviesiai mėlynos arba smėlio spalvos fonai, dažniausiai ornamentuoti įvairiaspalviu smulkiu augaliniu raštu arba žvėrių, paukščių figūrėlėmis, taip pat medalionais, gėlių vaza centre bei įvairiais raštais. Kelių juostų bordiūro ornamentas kartais susipina su centriniais motyvais.

ispanų – maurų stilius – architektūros ir dailės stilius, plėtotas XI – XV a. maurų užkariautose ispanijos žemėse. Buvo nevienalytis – maurų architektūros ir dailės elementai derinti su Vakarų Europos, Bizantijos bei vietinėmis ispanų dailės tradicijomis (pvz. dažni žmonių figūrų ir žvėrių motyvai, drausti Korano). Dailės užsakovai – musulmonai. Ispanų – maurų stiliaus architektūrai būdingos mečetės su vidiniu kiemu ir į jį atsiveriančia daugianave maldykla, kvadratiniai bokštai – minaretai, laisvai, asimetriškai suplanuoti rūmai. Pastatai puošnūs, su daugybe kupolų, pasaginėmis ir smailiosiomis arkomis. Skliautai dekoruoti mukarnu, sienos – įmantriais raižyto stiuko ornamentais, spalvingomis fajanso plytelėmis, mozaikomis, spalvoto marmuro inkrustacija augaliniais ir geometriniais motyvais. Ispanų – maurų stilius reiškėsi dailiuosiuose amatuose, manuskriptų iliuminacijose. Centras XI – XII a. buvo Sevilija, vėliau Valensija, Granada. Garsėjo Valensijos fajansas – dekoratyviniai keramikos indai, puošti smulkiu augaliniu ornamentu, dengti liustro glazūra. Ispanų – maurų stiliaus tradicija buvo gyvybinga ir pasibaigus rekonkistai (XV a.), pratęsta mudecharų stiliuje.

italų majolika – fajanso dirbiniai, gaminti Italijoje XIV – XVII a. Indai gausiai puošti tapyba. Būdingos sodrios spalvos. Seniausi italų majolikos dirbiniai (XI – XII a.) rasti Apulijoje, Sicilijoje. XIV a. – XV a. I pus. dekorui įtaką darė Artimųjų Rytų, ypač Ispanijos maurų keramika. XV a. indų puošyboje plito augalinė ornamentika, buvo vaizduojamos pavienės žmonių figūros. XVI a. išpopuliarėjo arabeska, groteskas ir ypač figūrinės kompozicijos, aprėmintos ornamentiniu bordiūru arba ištisai dengiančios dirbinio paviršių. Pagrindiniai italų majolikos centrai: XV a. – Faenca, XVI a. – Castel Durante, Cafaggiolo, Gubbio, Urbinas, Venecija.

Jacobo baldai (Jacobo stilius) – baldai, gaminti XVIII a. IV ketv. – XIX a. I pus. prancūzų baldų dailininko Georges‘o Jacobo (1739 – 1814), jo sūnų ir anūkų. Dinastijos pradininko Georges‘o Jacobo baldai daugiausia neoklasicistinių formų, nors taikyti ir Liudviko XV stiliaus elementai. Įtaką darė senovės Egipto, Graikijos ir Romos, XVIII a. Anglijos, ypač Chippendale‘o baldų pavyzdžiai. Jacobo baldai konstruktyvūs, grakštūs, neįmantrių siluetų, skoningai dekoruoti. Puošti bronzinėmis ar auksintomis aplikė, porceliano plokštelėmis, intarsija, saikingai raižyti, polichromuoti. Dekorui būdingi augaliniai ir gyvūniniai motyvai, senovės Egipto ir antikos ornamentika, Didžiosios prancūzų revoliucijos simbolika. Jacobas sukūrė baldus Marijos Antuanetės buduarui Versalyje, Burbonų rūmams Paryžiuje, Šantiji (Chantilly) rūmams. 1796 jis paliko verslą sūnums, įkūrusiems firmą Broliai J. Po sūnaus Georges‘o mirties (1803) tėvas dirbo su sūnumi  Francois Honore bendroje firmoje, pavadintoje  Jacob – Desmalter vardu. Jacobo baldai gaminti Paryžiuje (XIX a. čia buvo apie 15 manufaktūrų). Populiarūs to meto Anglijoje, Vokietijoje, Rusijoje.

japonų keramika – keramikos dirbiniai, gaminami Japonijoje nuo neolito laikotarpio. Ankstyviausia Jomono keramika (VII t-metis – 200 pr. Kr.) – lipdyti, trumpai degti indai, puošti reljefiniu, virvės tekstūrą primenančiu ornamentu. Vėlesnė Yayoi keramika (200 pr. Kr. – 200 po Kr.) – žiesti paprastų formų indai ir laidojimo vietose randama figūrinė plastika haniva (300 – 537). V a. Japonijoje pradėta vartoti glazūra. XII – XVI a. garsėjo keramikos dirbtuvės – vadinamos šešios senosios krosnys: Seto , Tokoname, Shigaraki, Tamba, Eichizenas ir Bizenas. To meto arbatinukai, puodeliai, lėkštės, dėžutės, vazos daugiausiai skirti arbatos gėrimo ceremonijai. Vertinta laisva, šiurkšti, dažnai netaisyklinga forma, jos medžiagiškumas, natūralumas, atsitiktiniai efektai. Nuo XVIII a. Japonijoje gaminami porceliano dirbiniai. Japonų porcelianas ypač išpopuliarėjo Europoje XVIII a., buvo kopijuojamas, imituojamas. Japonų keramika turėjo įtakos XX a. unikaliosios keramikos plėtotei Europoje ir JAV.

jaučio kraujo glazūra – ryškiai raudonos spalvos glazūra. Gaminama iš pagrindinių glazūros žaliavų su vario oksido priemaišomis; degama redukcinėje aplinkoje, baigiama smarkios oksidacijos etapu. Jaučio kraujo glazūra yra nelydi, todėl indo paviršiuje atsiranda nevienodo intesyvumo ir tirštumo raudonos spalvos ploteliai. Pradėta vartoti Kinijoje XIV – XVIII a. akmens masei ir porcelianui dekoruoti. XIX a. buvo imituojama Europoje.

Jokūbo stilius (angl. Jacobean) – Anglijos architektūra ir interjero įranga, kurta valdant Jokūbui I (1603 – 25); kartais laikotarpio pabaiga siejama su 1688 – paskutiniaisiais Jokūbo II valdymo metais. XVII a. pirmaisiais dešimtmečiais Anglijoje dar vyravo renesanso dailės formos. Inigo Joneso dėka įsigalėjo paladianizmas. Taikomojoje dekoratyvinėje dailėje toliau nuosekliai plėtotas Elžbietos stilius. Ilgainiui baldų formos lengvėjo, tapo grakštesnės. Veikiant prancūzų ir olandų madoms, paplito aujos baldų rūšys (komodos, kabinetai,biurai), iki tol nevartota mediena (pvz. riešutmedis), neįprasto dekoro motyvai (girliandos, kartušai, amūriukai). Baldai puošti drožyba, tekintomis detalėmis, tapyba spalvotais lakais.

jugendas, jugendo stilius (vok. Jugendstil) – Vokietijoje susiformavęs art nouveau variantas. Jugendas pirmą kartą viešai pasireiškė  1897 parodoje Miunchene. Vienas šaltinių – Miuncheno Secesiono sąjūdis ir su juo susijusi opozicija vietiniam dailės stiliui. Jugendui įtaką darė panašūsdailės reiškiniai Prancūzijoje, Belgijoje, Austrijoje. Svarbiausi centrai: Berlynas, Darmštadtas, Hamburgas, Miunchenas. XX a. pr. Jugendo plitimą skatino Veimaro taikomosios dailės mokyklos ir Verkbundo veikla. I pasaulinio karo išvakarėse jugendą nustelbė ekspresionizmo ir konstruktyvizmo tendencijos. Terminas kilo iš 1896 Miunchene pradėto leisti žurnalo „Die Jugend“ pavadinimo.

Jurgių stilius – laikotarpis anglų architektūroje ir taikomojoje dekoratyvinėje dailėje, prasidėjęs Jurgio I valdymu (1714) ir pasibaigęs Jurgio IV mirtimi (1830). Jurgių periodas dalinamas į tris etapus: ankstyvąjį (1714 – 30), vidurinįjį (1740 – 50) ir vėlyvąjį (1760 – 1830), dar vadinamą regentystės stiliumi. Jurgių stiliaus periodu keitėsi dailės stiliai: rokokas ir neoklasicizmas. Dominavo neoklasicistinės formos. Architektūroje įsivyravo paladianizmas. Interjerų įrangoje vis dar plėtotos karalienės Onos stiliaus tradicijos (kambariai jaukiai apstatyti, sienos apmuštos buazerija, lubos puoštos lipdiniais, ištapytos). Jurgių stiliaus laikotarpiu anglų baldai įgijo savitų tik šiai šaliai būdigų bruožų (Chippendale, Hepplewhite, Sheraton baldai).

kabinetas – universalus baldas – spintelės ir rašomojo stalo junginys. Sudarytas iš dviejų dalių korpuso su durelėmis ir stalčiukais. Apatinė dalis neretai stalo pavidalo, su aukštomis kojomis. Dažnai turi atlenkiamą arba ištraukimą skydą rašymui. Darytas iš įvairios medienos, faneruotas brangmedžiu. Dekoruotas drožyba, tapyba, inkrustacija, veidrodžiais, metalo furnitūra. Ypač būdingas renesanso ir baroko laikotarpiams.

kabošonas – vinis su didele dekoruota galvute baldams, sienoms, durims apmušti. Iš kabošonų kuriamas įvairių raštų ornamentas.

Kakiemono porcelianas – japonų porceliano dirbiniai, sukurti keramiko Sakaidos Kakiemono (1596 – 1666), vėliau jo šeimos dirbtuvės. Tai įvairūs dekoratyviniai indai iš pieno baltumo porceliano, puošti antglazūrine tapyba emaliais. Kakiemonas pirmasis Japonijoje pradėjo taikyti šią dekoravimo techniką. Dekoras – daugiausia gėlės, figūrinės scenos – tapytas oranžine, žalia, mėlyna spalvomis, detalės – geltona, turkio spalva., kartais auksu. Tapyta ir poglazūrine mėlyna spalva (kobalto oksidu). Dekoro elementai smulkūs, laisvai, asimetriškai paskleisti skaisčiame baltame fone.

Kamarės vazos – senovės Kretos keraminiai indai. Pasižymi grakščiomis, aptakiomis formomis, technine meistryste. Kaikurių dirbinių labai plona šukė. Buvo puošiamos tapytais augaliniais ir geometriniais ornamentais juodame fone, rečiau žmonių figūromis, taip pat reljefu. Paplito XIX – XVII a. pr. Kr. Kretos saloje. Pirmą kartą didesnis kiekis šių dirbinių rastas Kamarės grotoje.

kanapa (pranc. canape) – nedidelė sofa su atkalte ir ranktūriais. Išsirutuliojo XVII a. iš kasapankos. XIX a. tapo madingos kanapos su velenėliais rankūrių vietoje. Supaprastintos formos kanapos populiarios iki šiol.

kandeliabras – puošni, didelė žvakidė su vienu ar keliais lizdais žvakėms bei įvairiai dekoruotu stovu. Kandeliabrai daryti iš marmuro, metalo, medžio, stiklo, krištolo, porceliano. Puoštas figūriniais motyvais ir ornamentu. Atsirado antikoje, ypač paplito XVIII a. Kandeliabrai statyti dažniausiai po du ant stalelių, židinių, komodų.

kandeliabrinis ornamentas – vertikalus ornamentas iš augalinių bei figūrinių motyvų, kurie išdėstyti veidrodine tvarka abiejose statmenos ašies pusėde. Turi ryškų pamatą (vazos, cokolio, pėdos pavidalo) ir figūriniu arba kitokiu motyvu užbaigta viršų. Kandeliabrinis ornamentas buvo paplitęs renesanso bei klasicizmo architektūroje, grafikoje ir dekoratyvinėje tapyboje.

kaneliūros – negilūs lygiagretūs, dažniausiai vertikalūs grioveliai, kuriais išvagotas kolonos, puskolonės ar piliastro liemuo.

Kantono emalis – kinų tapyba emaliais ant vario. Dirbinys padengiamas matiniu emaliu, po to ištapomas kitų spalvų emaliais ir išdegamas. Dekoro motyvai – gėlės, rečiau figūrinės kompozicijos. Kantono emalis primena kinų porceliano famille rose puošybą. Šiuo būdu dekoruotos vazos, dubenys, puodeliai, dėžutės. Nuo XVIII a. dirbiniai gaminti Kantone ir kitose Kinijos vietovėse, eksportuoti į Europą.

kaolinas – minkšta nuosėdinė uoliena – žaliava ugniai atsparioms medžiagoms, keraminėms masėms ir glazūroms gaminti. Spalva dažniausiai balta, rečiau pilka, gelsva, rusva, žalsva. Vartojamas porceliano, ploniasienio fajanso dirbinių, popieriaus, gumos, dažų gamyboje, medicinoje, parfumerijoje.

kapitelis – viršutinė kolonos, puskolonės, piliastro arba pilioriaus dalis, remianti perdangą. Turi konstrukcinę ir puošybinę paskirtį. Architektūrinėje kompozicijoje akcentuojamas skulptūros, kartais tapybos dekoru.

karalienės Onos stilius (angl. Queen Anne Style) – XVII a. 9 d-mečio – XVIII a. 3 d-mečio anglų architektūros, interjero įrangos ir taikomosios dekoratyvinės dailės stilius, pavadintas anglų karalienės Onos, valdžiusios 1702 – 14, vardu. Architektūroje susipynė vėlyvojo renesanso ir baroko bruožai. Interjerų dekore vyravo racionalios formos, lengvos lenktos linijos. Sienos dengtos inkrustuota ir raižyta buazerija. Baldų formoms įtaką darė Olandijos ir Tolimųjų Rytų baldų pavyzdžiai. Plito iki tol Anglijoje neprojektuoti dalykiniai baldai (biurai, sekreterai), įvairių spintų atmainos. Karalienės Onos stiliaus baldai dažniausiai gaminti iš riešutmedžio, patogūs, paoprastų siluetų, su lenktomis kojelėmis, puošti lako tapyba, drožtais akanto, kriauklės, chinoiserie motyvais. 1715 – 25 stilius tapo  puošnesnis, įmantresnis, todėl dar vadinamas puošniuoju karalienės Onos stiliumi (Decorated Queen Anne). Jam būdingas gausesnis dekoras, įvairesnė ornamentika.

karališkieji stiliai –  regioniniai Europos dalės ir architektūros stiliai arba raidos laikotarpiai, aprėpę kelis stilius bei kryptis. Nuo renesanso dagelio šalių meno istorija dalijama į periodus, atitinkančius tų šalių monarchų valdymo metus ir vadinamus jų vardais. Kartais karalių valdymo datos nevisiškai sutampa su apibūdinamu laikotarpiu. Skirstymas į karališkuosius stilius būdingas šalims, kuriose menas plėtotas monarchų ir aristokratų dvaruose, valdovai buvo pagrindiniai dailės užsakovai, meno formose atsispindėjo monarchijos ideologija ir estetinė orientacija. Šalyse, kurių meno raida siejosi su demokratiniais judėjimais arba nebuvo sutelkta vien tik į diduomenės dvaruose, skirstymas į karališkuosius laikotarpius netaikomas. Svarbesni Prancūzijos karališkieji stiliai: Henriko II stilius, Liudviko XIII stilius, Liudviko XIV stilius, Liudviko XV stilius, Liudviko XVI stilius, Liudviko Pilypo stilius, Pranciškaus I stilius, regentystės stilius. Reikšmingesni Anglijos karališkieji stiliai: Elžbietos stilius, Jokūbo stilius, Jurgių stilius, karalienės Onos stilius, regentystės stilius, Tiudorų stilius, Viktorijos stilius. Ispanijoje susiformavo Izabelės stilius; Portugalijoje – manuelina; Lenkijoje – Stanislovo Augusto stilius; Rusijoje – Aleksandro I stilius.

karkasiniai baldai – viena iš dviejų pagrindinių baldų grupių. Jų konstrukcijos pagrindas – stačiakampis rėmas, prie kurio tvirtinamos detalės: kojos, atkaltės, pasostės, ranktūriai, minkštosios dalys. Karkasiniai  yra visi sėdimieji baldai: suolas, kėdė, krėslas, fotelis ir jų atmainos, gulimieji bei pusiau gulimieji: lova, sofa, ložė ir jų atmainos. Prie karkasinių baldų priskiriami nedidukai stovai ir staleliai, pertvaros ir iš visų pusių atviros lentynėlės. Karkasiniai baldai patys ankstyviausi baldininkystės istorijoje.

Karolingų renesansas – VIII – IX a. kultūrinis sąjūdis Karolingų valdytoje frankų karalystėje, jungusioje germanų ir romanų tautas daugiausia dabartinėje Vokietijos ir Prancūzijos teritorijoje, – pirmasis antikinės kultūros atgimimas Vakarų Europoje. Karolio Didžiojo iniciatyva suburtas filosofo ir mokslininko Alkuino vadovaujamas būrelis švietė didikus, telkė išsilavinusius žmones karaliaus dvare. Prie vyskupijų bei vienuolynų steigtos mokyklos, perrašinėti rankraščiai, rašyti originalūs poezijos, filosofijos veikalai, sukurtas naujas lengvai skaitomas raštas – karolingiškoji minuskula. Karolingų renesanso dailėje ir architektūroje susipynėvėlyvosios antikos, Bizantijos, keltų ir germanų meno tradicijos. Pastatai mūryti iš akmens blokų. Iš senovės romėnų perimta įtvirtinta rezidencija su kolonadų supamu vidiniu kiemu. Statytos centriškojo plano bazilikos, halinės bažnyčios ir koplyčios. Atsirado bazilikos su transeptu rytinėje dalyje ir bokštu virš kryžmos bei vakariniu skersiiu priestatu – vestverku. Rūmai ir šventovės puošti fraskomis ir mozaikomis. Karolingų renesanse ypač suklestėjo miniatiūrų tapyba, susiformavo įvairios miniatiūrų mokyklos. Plėtota dramblio kaulo drožyba, emaliavimas. Išliko Karolingų renesansotaikomosios dailės dirbinių – reilkvijorių, iliuminuotų rankraštinių knygų. Karolingų renesansas turėjo įtakos vėlesnei prancūzų, vokiečių, italų dailės ir architektūros raidai.

kartušas – dekoratyvinės dailės ir architektūros elementas: puošniai įrėminta plokštuma, skirta įrašui, herbui, emblemai. Būna skydo, stačiakampio, ovalo ir kt. pavidalo. Kartušo rėmą puošia ornamentas, kartais – figūros. Plito XVI – XVIII a. architektūroje, grafikoje, taikomojoje dekoratyvinėje dailėje.

karumfilas – dekoro motyvas: stilizuotas gvazdiko žiedas arba kelių žiedų puokštė. Susiklostė Artimųjų Rytų tekstilėje. Karumfilais puošti audiniai drabužiams, įvairūs užtiesalai, kilimai, kontušinės juostos.

karūna – karūnos pavidalo sietynas:  grandinėmis prie lubų tvirtinamas didelio skersmens žiedas su pritaisytais prie jo lizdais žvakėms. Daryta iš metalo (geležies, žalvario, dažniau bronzos), medžio. Dekoruota kaltais, lietais, karpytais, štampuotais ornamentais, gotikos laikotarpiu – ir figūromis. XVIII a. pradėta puošti krištoliniais karuliais.

kasapanka – ilgas, masyvus medinis suolas, dėžiasuolio atmaina. Su žemu profiliuotu cokoliu, dėžės ar sarkofago pavidalo apačia, atverčiama pasoste, aukšta, tiesia aklina atkalte bei skydiniais ranktūriais. Daryta iš ąžuolo, riešutmedžio, faneruota, puošta gausia reljefine drožyba, čertoza, intarsija (vyravo arabeskos, akanto, astragalo, grotesko ornamentai). Statyta prie sienos. Ant kasapankos sėdėta, gulėta, joje laikyti drabužiai, vertingi daiktai. Gaminta nuo XV a. Kasapankos prototipas – gotikinis archibankas.

kasoletė – indas kvapniesiems aliejams laikyti arba kvapnioms medžiagoms smilkyti. Tai taurė, vaza arba rutulys su ažūriniu dangteliu ar ažūrine juosta. Populiarios buvo kasoletės, panašios į antikinį trikojį indą. Gamintos iš sidabro, vario, bronzos, marmuro, kartais porceliano, fajanso (metalo įtvare); dekoruotos tapyba, emaliais, reljefais. Pradėtos vartoti XVII a. Prancūzijoje.

kasonė – medinė skrynia, vienas svarbiausių italų renesanso baldų. Stačiakampės dėžės ar sarkofago pavidalo, su plokščiu ar išgaubtu antvožu, profiliuota, pūsta, įvairiai skaidyta apačia, žemomis, žvėries pavidalo letenų kojomis (ar visai be jų). Daryta iš riešutmedžio, buko, juodmedžio, faneruota, vaškuota, puošta reljefine drožyba, čertoza, Florencijos mozaika, marketri, tapyba. Vartota kaip kraitinė skrynia, suolas, stalas, lova. Joje laikyti drabužiai, vertingi daiktai, brangenybės. Pradėta daryti Italijoje gotikos laikais, plito renesanso laikotarpiu, XVII a. pab. ją pakeitė komoda.

kaspinų ornamentas – ornamentas iš įvairiai suformuotų kaspinus primenančių juostelių. Dažnai derintas su espanjoletės, lambrekeno, treliažo motyvais, augalinėmis detalėmis. Taikytas architektūroje ir taikomosios dekoratyvinės dailės dirbiniuose (balduose, bažnyčios interjero įrangoje, juvelyriniuose dirbiniuose ir kt.). Kaspinų ornamentas atsirado XVII a. pab. Prancūzijoje, XVIII a. tapo viena būdingiausių vėlyvojo baroko puošmenų visoje Europoje. Kaspinų ornamento atmaina – replių ornamentas.

katedra – iškilmingas masyvus krėslas su aukšta atkalte. Susiformavo senovės Romoje. Viduramžiais tokiame krėsle sėdėdavo ypatingą autoritetą turintis asmuo: turtinguose namuose – šeimininkas, universitete profesorius, bažnyčioje – vyskupas.

katilėlis – augalo katilėlio žemyn apverstos taurelės pavidalo dekoro motyvas, atsiradęs senovės Graikijoje. Katilėlio ornamentas – tai tolydžio mažėjančių katilėlio taurelių virtinė arba girlianda. Buvo paplitęs XVII a. pab. – XVIII a. taikomosios dekoratyvinės dailės dirbiniuose ir interjere.

Kaukazo kilimai – rištiniai kilimai, audžiami nuo senų laikų Kaukazo teritorijoje – abipus Kaukazo kalnų, tarp Kaspijos ir Juodosios jūrų. Pagrindiniai centrai – Dagestanas ir Azerbaidžanas. Dagestano kilimai priskiriami stilistiškai vienarūšeigeometrinės ornamentikos kilimų grupei (dagestanas). Azerbaidžano kilimai įvairesni, klasifikuojami pagal vietoves ir ornamento pobūdį. Vieniems jų ( kazachas, kuba, širvanas, zendža) būdingas sudėtingas geometrinis raštas su įv. pavidalo medalionu centre ar kartušu su įrašais, kartais – kampuoto piešinio žmonių bei žvėrių figūrėlėmis. Kai kurie Azerbaidžano kilimai panašūs į persų kilimus, tik skambesnių spalvų, grafiškesnio, tamsiu kontūru apvedžioto piešinio.

kaulo porcelianas – porceliano rūšis. Gaminamas iš kaolino, į masę pridedant kaulo pelenų; degamas 1100 – 1500°C temperatūroje. Minkštesnis už kietąjį porcelianą, bet tvirtesnis ir pigesnis. Už kaulo porceliano technologiją 1748 patentą gavo anglas Thomas Frye. Anglijoje gamintas Bau (Bow), Čelsi (Chelsey), Derbi (Derby) manufaktūrose.

kėdė – karkasinės konstrukcijos sėdimasis baldas. Sudaryta iš pasostės, atkaltės, kojų, kai kada – pakojų. Dažniausiai eturi ranktūrių – tuo skiriasi nuo krėslo. Būna kieta ir minkšta, vientisa ir suglaudžiama. Kieta kėdė be atkaltės vadinama taburete. Karkasinės konstrukcijos skydinė kėdė suformuota senovės Egipte apie 2200 pr. Kr. Senovės Graikijoje sukurtas klismas, senovės Romoje – kurulinė kėdė, viduramžiais – faldistorijus. Renesanso laikotarpiu plito įvairios kurulinės kėdės atmainos, gamintas sgabelas. Baroko laikais kėdė patobulinta pakojomis, minkšta ar ažūrine pasoste. XIX a. Michaelis Thonetas pradėjo gaminti kėdes iš lenktų medinių strypų.

keramika – taikomosios dekoratyvinės dailės šaka: degti dirbiniai iš molio ir jo mišinių su kitais neorganiniais junginiais. Gamybos ciklą sudaro žaliavos parengimas, formavimas, džiovinimas ir degimas. Pagal paskirtį būna statybinė (plytos, čerpės, kokliai, apdailos plytelės), techninė (santechnikos įranga, techninės detalės) ir dailioji keramika. Pagrindinės technologinės dailiosios keramikos rūšys: akmens masės keramika, fajansas, porcelianas, terakota. Dirbiniai lipdomi rankomis, žiedžiami, liejami arba presuojami gipso formose, po to degami. Pagal degimo technologiją skiriama juodoji keramika, raku ir kt. Dirbinių paviršius šlifuojamas, poliruojamas, dažomas, lakuojamas, vaškuojamas, puošiamas angobu, glazūra, liustru, sgrafitu, reljefiniais arba tapytais ornamentais, figūrinėmis kompozicijomis. Pagal paskirtį dailioji keramika skirsoma į buitinę, dekoratyvinę ir architektūrinę keramiką. Keramikos dirbinių atsirado neolito laikotarpiu – jie buvo lipdomi rankomis. Nuo IV t-mečio pr. Kr. Artimuosiuose Rytuose pradėtas vartoti žiedžiamasis ratas. Lietuvoje lipdytosios keramikos būta jau IV – III t-metyje pr. Kr., žiestosios – X a.

kermanas – persų rištinis kilimas, nuo XVI a. audžiamas Persijos Kermano provincijoje.

ketus – geležies ir 2 – 6% anglies lydinys, turintis ir kitų (fosforo, mangano, sieros, silicio) priemaišų. Ketaus lydiniai plačiau paplito nuo XVI – XVII a. ginklų gamyboje, nuo XIX a. – architektūroje. Iš ketaus liejamos skulptūros, buitiniai indai.

kilimas – dvipusis, lygaus paviršiaus tekstilės dirbinys, austas kilimine technija. Metmenys dažniausiai lininiai arba medvilniniai, o juos uždengiantys ataudai – vilnoniai. Audžiama horizontaliomis staklėmis. Metmenys supinami ataudų siūlu iki numatytos vietos, po to ataudas paliekamas laisvas, keičiamos nytys ir toliau audžiama kitos spalvos ataudais. Gaunamas geometrinis, kampuotas raštas iš besikartojančių rombų, kvadratų, krypučių, juostelių. Kilimas buvo populiarus nuo senų laikų Artimųjų Rytų, Vidurinės Azijos klajoklių gentyse.

kiliminis stilius –  senovės graikų vazų puošyba, plėtota VIII a. pab. – VII a. pr. Kr., graikų kolonizacijos laikotarpiu. Kiliminiam stiliui būdingi stilizuoti gyvūniniai ir augaliniai motyvai, perimti iš senovės Egipto ir Artimųjų Rytų dirbinių, daugiausia audinių, kilimų. Rečiau aptinkami mitologiniai ir buitiniai siužetai. Tamsūs kontūriniai puošybos elementai ryškiame angobo fone tolygiomis juostomis dengia visą dirbinio paviršių. Pagrindinis kiliminio stiliaus indų gamybos centras – Korintas, vazos kurtos Atėnuose, Milete, Rode, Kikladų salose.

kimatijas – banguojančių formų juostinis ornamentas iš stilizuotų reljefinių arba tapytų augalinių bei geometrinių motyvų. Skiriamos trys atmainos: dorėniškasis – įgaubto profilio, puoštas plačiais keturkampiais, dažniausiai tapytais lapais; jonėniškasis – išgaubto profilio, puoštas vadinamų jaučio akių arba kiaušinių ornamento reljefu; Lesbo – puoštas širdelės formą primenančiais reljefiniais augalų motyvais. Jonėniškasis ir Lesbo kimatijas bei jų modifikacijos taikytos renesanso, baroko, klasicizmo, neoklasicizmo pastatuose, taikomosios dailės dirbiniuose.

klasicizmas – XVII a. Vakarų Europos architektūros ir dailės stilius. Priešintasi manierizmui, karavadžizmui. Siekta atgaivinti antikos ir brandžiojo renesanso idealus. Remtasi normatyvine estetika, propagavusia idealaus grožio idėją, racionalias kūrybos taisykles. Kreiptasi į filosofines, moralines temas, didaktiką. Klasicizmas pasižymėjo prieštaringu meniniu pasaulėvaizdžiu. Jo elementai dažnai jungti su baroko išraiškos priemonėmis. Klasicizmo pradmenų būta XVI a. II pus. italų manierizmo architektūroje bei teoriniuose veikaluose, Carracci akademijoje Bolonijoje, vėliau – Giovanni Battistos Agucchi ir Giovanni Pietro Bellori rašiniuose. Klasicizmas susiformavo ir suklestėjo XVII a. Prancūzijoje: jo plėtotė siejosi su absoliutinės monarchijos ideologija, Paryžiaus Karališkosios tapybos ir skulptūros akademijos veikla. Stiliaus  principų įtvirtinimui lemiamą reikšmę turėjo Nicolas Poussino pažiūros ir tapyba. Klasicizmas pasireiškė ir kai kuriose kitose Vakarų Europos šalyse (Anglijoje, Olandijoje). Klasicizmo architektūrai būdingi simetriški planai, aiškūs, logiški tūriai, orderiai, statinio tektoniką išryškinanti puošyba. Projektuoti dideli visuomeninių pastatų ir rūmų ansambliai su taisyklingo planavimo sodais bei parkais. Klasicizmo apraiškos – Liudviko XIV stilius ir paladianizmas. Žymesni architektai: Nicolas Francois Blondel, Salomon  de Brosse, Jules Hardouin-Mansart, Claude Perrault, Inigo Jones, Christopher Wren, Jacob van Campen. Dailėje nustatyta griežta žanrų hierarchija. Vertinta aiški, vientisa, statiška kompozicija, formų monumentalumas, pusiausvyra, darna. Tapyboje remtasi tiksliu piešiniu, šviesokaita, gludžiu potėpiu, racionalia kolorito gradacija. Greta molbertinių formų plėtota dekoratyvinė skulptūra bei tapyba, skirta parkų, rūmų ansamblių, interjerų puošybai. Žymesni dailininkai: Annibale Carracci, Philippe de Champaigne, Antoine Coysevox, Gaspard Dughet, Charles Le Brun, Francois Girardon, Claude Lorrain.

klauptas – bažnyčios baldas, skirtas maldininkams sėdėti ir klūpoti: vienas ar daugiau ilgų daugiaviečių suolų, sujungtų taip, kad vieno jų pultas būtų kito suolo atkaltė. Pulto pažemėje pritvirtinta ilga, kiek nuožulni lenta atsiklaupti. Klauptai dažniausiai daromi iš medžio, puošiami saikingais reljefiniais ornamentais, šoninės sienelės profiliuojamos. Nuo vėlyvųjų viduramžių statomi vidurinėje bažnyčios navoje.

klauptelis – baldas, skirtas vienam ar dviem maldininkams sėdėti ir klūpoti. Susideda iš pasostės, aukštos atkaltės ir pulto, kurio pažemėje įtaisyta pakyla atsiklaupti. Klauptelis daromas iš medžio, puošiamas drožiniais, intarsija, sidabruotu ir auksuotu metalu; pasostė ir atkaltė dažniausiai apmušamos brangiu audiniu, oda. Atsirado viduramžiais; iš pradžių būdavo statomas bažnyčiose, koplyčiose, vėliau ir gyvenamuosiuose namuose, dažniausiai miegamajame.

klismas – medinė kėdė senovės Graikijoje moteriai sėdėti. Klismą sudaro stačiakampis rėmas, keturios, išorėn puslankiu išlenktos, į apačią smailėjančios kojos, iš odos diržų pinta pasostė (kartais ant jos dedama pagalvėlė), ažūrinė atkaltė iš lenktų statramsčių ir tiesios ar lenktos lentelės. Atsirado senovės Graikijoje V a. pr. Kr. Nuo XVIII a. II pus. tapo daugelio antikinių baldų formas imituojančių krėslų ir kėdžių prototipu.

kobalto glazūra – glazūra, kurios pigmentas yra kobalto oksidas arba kobalto karbonatas. Būna mėlyna, violetinė. Viena seniausių keramikos glazūrų, kuria dažnai glazūruojami porceliano dirbiniai.

Kolbušo baldai – baldai, gaminti XVIII a. II pus. – XIX a. vid. Lenkijos mieste Kolbuše ir jo apylinkėse. Iš minkštos medienos (dažn. pušies) buvo daromi vėlyvojo baroko, vėliau neoklasicizmo stiliaus korpusiniai baldai (biurai, komodos, kredensai, sekreterai, spintos), rečiau karkasiniai (krėslai, sofos) baldai. Puošyboje taikyta intarsija ir brangesnės medienos fanera. Geometrinių, augalinių, heraldinių bei figūrinių motyvų ornamentas komponuotas taisyklingai, simetriškai, akcentuojant dirbinio formą. Po 1840 gamyba smuko.

kolonijinis stilius (angl. Colonial Style) – termias, kuriuo apibrėžiamos įvairių stilių pakraipos, būdingos XVII – XVIII a. Šiaurės Amerikos architektūrai ir taikomajai dailei (daugiausia baldininkystei). Kolonijinis stilius tęsė naująjį žemyną kolonizavusių Europos tautų – anglų, olandų, švedų, vokiečių, prancūzų, ispanų – tradicijas. Pietvakariuose (Techasas ir gretimos valstijos) klestėjo tapybiško ispanų baroko atmainos, Hudzono upės regione – olandams būdinga plytų statyba. Reikšmingiausia buvo anglų plastinio meno įtaka ( nuo ankst. renesanso iki klasicizmo ir baroko). Skiriamikeli kolonijinio stiliaus etapai. Ankstyvasis laikotarpis (1608 – 1720) pasižymi provincializmu, primityvokomis formomis, įvairių tautų stilistikos samplaika. Brandžiajame periode (1720 – 80) įsivyravo anglų architektūros ir dailės tradicijos, išryškėjo Jurgių stiliaus, Chippendale baldų formų poveikis, išaugo vietinių architektų ir amatininkų meistrystė. Vėlyvajame tarpsnyje (1780 – 1830) kolonijinis stilius neteko regioninių bruožų: jį pakeitė Europos neoklasicizmo atmaina – federalinis stilius. Kartais kolonijiniu stiliumi vadinama architektūros ir dailės stilistika, XVI – XIX a. plitusi visose Europos valstybių užjūrio kolonijose.

komoda – skrynia su stalčiais. Masyvi stačiakampė, pusapskritė, trikampė (statoma kertėje), sarkofago pavidalo, dažnai su neaukštomis kojomis. Kartais dviejų dalių (viršutinė siauresnė), su atverčiamu viršumi. Komodos atmaina – šifonjerė. Gaminama iš įvairios medienos, lakuojama, faneruojama, puošiama marketri, drožiniais, auksuotos ar cizeliuotos bronzos aplikė. Komodoje laikomi drabužiai, lovos baltiniai, stalo įrankiai. Susiformavo iš kasonės ( pirmąją komodą 1690 suprojektavo Andre Charles Boulle karaliaus Liudviko XIV miegamajam). Nuo XVIII a. plito Prancūzijoje ir kitose šalyse.

konfesionalas – masyvus fotelis su aukšta, aklina atkalte, žemais, lenktais, aklinais arba ažūriniais ranktūriais, viršuje – šoninėmis suapvalintomis iškyšomis (vadinamais sparnais ar ausimis), kai kada – stogeliu. Kojos kampuotos, suktos arba lenktos, į apačią plonėjančios, dažnai – voliutų ar žvėries letenų pavidalo galais, kartais – su H arba X raidžių formos pakojomis. Pradėtas gaminti XVII a. pab. Prancūzijoje, nuo XVIII a. plito Anglijoje, Vokietijoje. Įvairios konfesionalo atmainos gaminamos iki šiol.

konfidantas – dvivietis fotelis su dviem pasostėmis, kurias skiria S raidės pavidalu išlenkti ranktūriai. Kojelės suktos arba kolonėlių formos. Apmuštas audiniu ar oda, puoštas kutais, galionais. Statytas salono viduryje. Plito nuo XIX a. vid. Prancūzijoje.

konfidantė – sofa su dviem mažomis šoninėmis pasostėmis, atskirtomis nuo pagrindinės vidurinės pasostės ranktūriais, su aklina, lankstytu viršumi atkalte, kolonėlių pavidalo arba suktomis kojelėmis. Apmušta audiniu ar oda, puošta dygsniais, kutais, galionais. Statyta salono viduryje. Plito nuo XVIII a. vid. Prancūzijoje.

konsolė – 1. architektūros elementas: puošni atrama, laikanti balkoną, karnizą, lango ar durų apvadą. Dažniausiai voliutos pavidalo, akmeninė ar medinė. Būdinga klasikinių orderių pastatams.

2. Mažas, siauras, dažniausiai prie sienos po veidrodžiu ar tarplangiuose statomas staliukas. Viršus stačiakampis, trapecinis ar pusapskritis, banguotais pakraščiais, dažnai marmurinis; su viena, dviem arba keturiomis kojomis, neretai sujungtomis pakojomis. Buvo ir komodos, servanto pavidalo (su stalčiais, lentyna apačioje), kampinių konsolių. Daryta iš įvairios medienos, puošta augalinių motyvų drožiniais, marketri, auksuota, bronzuota. Ant konsolės statyta vaza, skulptūrėlė, laikrodis, dėžutė. Atsirado XVIII a. Prancūzijoje. Plito neoklasicizmo laikotarpiu.

Kopenhagos porcelianas – kietojo porceliano dirbiniai (stalo indai, servizai, vazos, skulptūrėlės), gaminami Danijos Karališkojoje manufaktūroje. 1775 įmonę įkūrė Frantzas Heinrichas Mulleris, 1779 jai suteiktas karališkosios manufaktūros statusas. XVIII a. Kopenhagos porcelianui įtaką darė Meiseno, Sevro, Berlyno porcelianas. Garsiausias to laikotarpio dirbinys – Flora Danica servizas, ištapytas natūralistiškais Danijos augalijos motyvais. Daugelis indų dekoruoti poglazūrine tapyba mėlyna spalva (kobalto oksidu) ant balto fono. Ypač išpopuliarėjo smulkiomis mėlynomis gėlytėmis puošti kaneliūruoti indai. Skulptūrinę plastiką veikė vokiški ir prancūziški pavyzdžiai. XIX a. išsiskyrė figūrinės kompozicijos, sukurtos pagal Bertelio Thorvaldseno skulptūras. XIX a. pab. – XX a. pr. art nouveau formų dirbiniai dekoruoti pilkšvai melsvų atspalvių poglazūrine tapyba. Būdingiausias Kopenhagos porceliano ženklas – trys mėlynos banguotos linijos.

kordibanas – ožkos ar ėriuko oda su įspaustu, neretai auksuotu, sidabruotu ar tapytu ornamentu. Kordibanas taikytas sienų ir baldų apmušalams, knygų viršeliams. XI a. Ispanijoje išplatino iš Rytų atvykę maurai. Iš pradžių buvo gaminamas daugiausia Kordoboje ir Barselonoje bei vežamas į kitas Europos šalis. Vėliau kordibano gamybos centrai susikūrė Italijoje, Prancūzijoje, Flandrijoje. XVII – XVIII a. gamintas Lietuvos ir Lenkijos respublikoje (Gdanske).

korpusiniai baldai – viena iš dviejų pagrindinių baldų grupių. Korpusinių baldų konstrukcinis pagrindas yra stačiakampis korpusas – dėžė, prie kurios tvirtinamos detalės: kojos, durelės, stalčiukai, lentynėlės. Prie korpusinių baldų priskiriama skrynia, spinta, kabinetas, biuras, sekreteras ir visos jų atmainos. Korpusiniai baldai vėlyvesni už karkasinius baldus. Korpusinių baldų raida – tai nuolatinis seniausio korpusinio baldo – skrynios – tobulinimas ir pritaikymas prie vis didėjančių poreikių.

kosezė – dvivietė sofa su dviejų dalių aklina atkalte, stačiakampe pasoste, lenktais aklinais arba ažūriniais ranktūriais, pagalvėlėmis, lenktomis ar kolonėlių pavidalo kojelėmis. Daryta iš įvairios medienos, lakuota šviesiu laku, dekoruota drožiniais, bronzuotais ornamentais, pasostė traukta puošniu gėlėtu gobelenu, šilku, aksomu. Plito Prancūzijoje nuo XVIII a.

krakeliūra – tapyto paveikslo, arba polichromuotos skulptūros dažų, lako, grunto įtrūkimas, įskilimas. Atsiranda dėl temperatūros, drėgmės svyravimų, grunto ir dažų nevienodo džiūvimo, mechaninių pažeidimų, taip pat nesilaikant tapybos arba dažymo technologijos.

kraklė – keramikos dirbinių dekoravimo technika: tanki glazūros įskilimų sklaida keramikos dirbinio paviršiuje. Atsiranda degimo metu nevienodai plečiantis dirbinio šukei ir glazūrai arba dviems skirtingoms glazūroms. Iš pradžių tai buvo atsitiktiniai defektai. Kaip specialų dekoravimo būdą pritaikė ir ištobulino kinų keramikai.

kredensas (it. credenza) – bufetas, gaminamas nuo XV a. Italijoje. Pirmieji kredensai buvo neaukštos spintelės, puoštos drožtais architektūriniais elementais – frizais, kolonėlėmis, arkomis, karnizais ir kt. XVI a., sekant prancūzais, pradėti gaminti dviaukščiai kredensai. Daryti iš įvairios medienos, lakuoti tamsiu laku, faneruoti, dekoruoti drožyba, įvairia puošybos technika; durelių stiklai kartais polichromuoti, puošti vitražais, raižytu ornamentu.

krėslas – sėdimasis baldas su ranktūriais. Dažnai už kėdę didesnis, iškilmingesnis, masyvesnių formų. Kai kada su dėžine apačia – cokoliu (katedra, sostas). Atkaltė skydinė, ažūrinė, įvairaus aukščio ir silueto. Ranktūrių forma įvairi: ažūriniai, aklini, tiesūs, lenkti, nuožulnėjantys, kartais vienodo aukščio su atkalte, voliutų ir kitokio pavidalo galais. Krėslas būna kietas, pusminkštis – fraileris, šofezė; minkštas – fotelis; kelių sudedamųjų dalių – šezlongas; su kryžminėmis kojomis – Petrarkos krėslas, Savonarolos krėslas; su siaura atkalte – kaketezė; su masyvia balno pavidalo pasoste – Vindzoro krėslas, su apvalia pasoste, pusapskričio silueto atkalte ir 6 kojomis – burmistro krėslas; su voliutų pavidalo ranktūriais – Hamburgo krėslas; su voliutiniu išlenkimu viršuje – solijus. Atsirado senovės Egipte II t-metyje pr. Kr. Gaminamas iš įvairios medienos, įvairiai puošiamas.

kriauklė – 1. Plokščios moliusko kriauklės pavidalo dekoro motyvas, primenantis apskrito silueto vėduoklę, kai kada – palmetę. Ja puošiamos pastatų nišos, fontanai, baldai, indai ir kt. Kriauklė upač paplitusi manierizmo architektūroje bei dailėje.

2. Žmogaus ausies kriauklę primenantis C raidės pavidalo ornamento motyvas, ypač būdingas rokoko architektūrai ir taikomajai dekoratyvinei dailei. Kriauklė dažniausiai būna sujungta su kitais ornamento motyvais (kriauklių kremzlių ornamentas, rokailė). Atsirado XVI a., ypač paplito XVII – XVIII a.

kriauklių – kremzlių ornamentas – ornamentas iš stilizuotų kremzlių ir kriauklių motyvų. Dažnas baldų drožiniuose, interjero lipdiniuose, auksakalių dirbinių dekore. Atsirado Nyderlanduose XVI a. pab., paplito Europos baroko dailėje ir architektūroje, netrukus buvo papildytas augaliniais ir kt. motyvais (rokailė).

kryputė – ornamentas iš ritmiškai laužytų arba lanksčiai vingiuojančių linijų. Lietuvių liaudies mene dažna visose dailės šakose.

kristalinė glazūra – šerkšną primenanti glazūra su įvairių spalvų ir formų metalų oksidų kristalais. Gaminama iš pagrindinių glazūros žaliavų ir titano, cinko, kobalto, chromo, mangano oksidų, kurie po degimo aušinami kristalizuojasi.

krištolas – stiklo rūšis: dažniausiai bespalvis stiklas, turintis 10 – 25% švino, bario, , kalio oksidų. Skaidrus, itin blizgus, graviruotas ir šlifuotas – laužia ir atspindi šviesą. Būna lengvasis (su švino priemaiša) ir sunkusis (su kalio priemaiša), plonasienis (Venecijos krištolas) ir storasienis (čekų krištolas), bespalvis ir spalvotas. Iš krištolo gaminami indai, bižuterija, sietynai, smulkioji plastika, dekoro detalės, vitražai. Dirbinių paviršius raižomas, apdorojamas smėlio srove, ėsdinamas rūgštimi, šlifuojamas, poliruojamas, auksuojamas, sidabruojamas, tapomas emaliais. Puošyboje vyrauja augaliniai ir geometriniai ornamentai, herbai, inicialai, figūriniai motyvai, peizažai ir kt. Krišolas us švino priemaiša buvo gaminamas dar senovės Romoje. Skaidrus pliniasienis krištolas (su kalio priemaiša) sukurtas Venecijoje XV a. Perversmas gamyboje įvyko Čekijoje, XVII a. išradus storasienio krištolo technologiją ir pradėjus jį graviruoti Casparo Lehmannp metodu. XVII a. vid. storasienis krištolas su švino priemaiša pradėtas gaminti D.Britanijoje ir Olandijoje, nuo XVIII a. II pus. – Prancūzijoje.

kryžgėlė – kryžiažiedis.

kryžiažiedis – 1. skulptūrinio dekoro motyvas, būdingas gotikos bei neogotikos architektūrai, taikomajai dekoratyvinei dailei. Sudarytas iš dviejų ir daugiau priešprieša arba kryžmiškai sukomponuotų augalų lapų, žiedų ar pumpurų puokštelių, kurios dažniausiai išdėstytos keliais aukštais ir mažėja į viršų. Kryžiažiedis vainikuoja pastatų bokštus, frontonus, vimpergas, baldų atkaltes, spintinius altorius, architektūrinių formų monstracijas, relikvijorius ir kt. Būdavo daromi iš akmens, medžio, metalo. Sudėtingiausi ir puošniausi XIII a. kryžiažiedžiai. XV a. kryžiažiedžiai geometrizuotų pavidalų.

2. Stilizuotų, suabstraktintų gėlių puokščių arba pavienių žiedų ornamentas, puošiantis baldus, dažniausiai atliktas intarsijos ar panašia technika. Aptinkamas ir metalo dirbinių, monetų, spaudinių puošyboje.

kuafezė – 1. Nedidelis fotelis, statytas prie tualetinio staliuko. Su žema, viršuje įlenkta aklina atkalte, neaukšta stačiakampe ar apskrita pasoste, ažūriniais arba aklinais ranktūriais. Į apačią smailėjančios kojos lenktos ar kolonėlių pavidalo. Kuafezė traukta oda, gėlėmis margintu audiniu. Susiformavo XVIII a. I pus. Prancūzijoje.

Prancūzijoje.

2. Tualetinis staliukas. Su stačiakampiu (dažniausiai marmuriniu) viršumi, tarp kolonėlių įtaisytu veidrodžiu, keliais stalčiais, lyros pavidalo arba išlenktomis ir sukryžiuotomis kojomis, sujungtomis pakoja. Faneruotas brangmedžiu, dekoruotas bronzuotais augaliniais bei figūriniais ornamentais. Atsirado XVIII a. I pus. Prancūzijoje.

kubizmas – XX a. pr. modernistinės dailės kryptis. Kubistai radikaliai paneigė europietiškąją meninės kūrybos kaip gamtos mėgdžiojimo tradiciją, atsisakė geometrinės perspektyvos, taikė kelis žiūrėjimo taškus, gilinosi į daiktų struktūrą, siekdami trimatį tūrį pavaizduoti dvimate forma. Įtaką jiems darė Afrikos, Okeanijos, Prirėnų genčių primityvusis menas, Paulio Cezanne‘o kūryba. Kubizmas suvaidino išskirtinį vaidmenį modernistinės dailės istorijoje. Jis suteikė meninių impulsų futurizmui, orfizmui, kubofuturizmui, purizmui, neoplasticizmui, konstruktyvizmui, vorticizmui, art deco, abstrakčiajam ekspresionizmui. Krypties pradininkai – Georges‘as Braque‘as, Pablo Picasso.

kurulinė kėdė (lot. sella curulis) – taburetė lenktomis, sukryžiuotomis kojomis, kartais sudedama. Daryta iš medžio, bronzos, dekoruota metalo, dramblio kaulo inkrustacija. Atsirado senovės Egipte, išplito senovės Graikijoje, Etrūrijoje, senovės Romoje. Romėnams buvo valdžios simbolis – iš pradžių ant jos sėdėdavo tik valdovai, vėliau – aukšti valdytojai. Renesanso laikotarpiu kurulinė kėdė tapo kai kurių italų kėdžių ir krėslų, sukurtų antikiniu pavyzdžiu (Petrarkos krėslas, Savonarolos krėslas), prototipu.

kušetė – nedidelė sofa, skirta poilsiui pusiaugulomis dienos metu. Dažniausiai su paaukštinimu galvai viename gale arba be jo, 4 – 6 kojomis. Daryta iš įvairios medienos, traukta puošniais audiniais. Sukurta antikinės klinės pavyzdžiu. Nuo XVII a. pirmiausia Prancūzijoje, vėliau ir kitose šalyse plito įvairios kušetės atmainos: meridjenė, rekamjė, šezlongas.

Kutani porcelianas – japonų porceliano dirbiniai, gaminti XVII a. Kutani Maros vietovėje. Skirti feodalų Maedų šeimai. Tai įvairūs buitiniai ir dekoratyviniai indai, ištapyti vešliais, ryškiais augalų, gyvūnų, paukščių motyvais, tekstilės raštus primenančiais ornamentais, peizažais. Būdinga puošni sodrių geltonos, raudonos, žalios spalvų gama, antglazūrinė tapyba emaliais. Buvo imituojamas Aritos porceliane.

lakštinė grafika – grafikos rūšis: savarankiški, neturintys praktinės paskirties grafikos kūriniai – piešiniai, estampai, jų ciklai ir serijos. Kuriama atskiruose popieriaus (kai kada kartono) lakštuose įvairia grafikos technika. Būdinga siužetinės kompozicijos, peizažai, portretai. Europoje paplito renesanso laikotarpiu. Lietuvoje kuriama nuo XVI a.

lambrekenas – 1. Interjero apdailos elementas: ilga, siaura, apačioje liežuvėliais arba dantukais iškarpyta audinio atraiža, puošianti durų, langų, užuolaidų viršų, rėminanti baldakimus ir kt. Lambrekenas siuvamas iš vilnos, aksomo, storo šilko, puošiamas galionų, kutų, nėrinių apvadais, spurgais. Ypač paplito XVI – XVIII a.

2. Lambrekeno pavidalo juostinis ornamentas. Dažniausiai susideda iš dvejopų, paeiliui besikaitaliojančių komponentų – stilizuoto lapo ir liežuvėlio, panašaus į apverstą varpą. Ypač buvo paplitęs XVI – XVIII a. Juo puošti barokiniai taikomosios dekoratyvinės dailės dirbiniai, interjero įrenginiai.

lansinis audinys – margaraštis audinys, imituojantis siuvinėjimą. Audinio fonas audžiamas dvinyčiu pynimu, o raštui vartojami papildomi šilkinių ir tauriųjų metalų siūlų ataudai, nusidriekę per visą audinio plotį blogojoje pusėje. Jie išrenkami rankomis ar staklėmis rašto vietose. Lansinis audinys žinotas senovės Rytuose, Europoje jį pradėta austi viduramžiais.

lattimo – stiklo rūšis: pieninis, baltos spalvos, pusiau skaidrus stiklas. Iš pradžių (XV a.) juo dekoruoti indų pavišiai, vėliau (XVI a.) lattimo pradėtas vartoti filigrano stiklo gamyboje: balti lattimo siūleliai būdavo įlydomi į stiklo ruošinį. XVIII a. Venecijoje imituojant kinų porcelianą iš lattimo buvo daromi stiklo indai, dekoruoti rytietiškais motyvais. Pirmąkart lattimo pagamintas Murano saloje (Venecija), paplito Anglijoje, Čekijoje, Vokietijoje. Gaminamas iki šiol.

lauras – dekoro motyvas, imituojantis Viduržemio jūros baseino kraštų augalo lauro lapus ir šakas. Puošia pastatų frizus, pano antkapius, baldus, auksakalių dirbinius ir kt. Atsirado senovės Graikijoje: laikytas Apolono augalu, pagarbos ir šlovės ženklu, todėl taikytas su valdžia bei išaukštinimu susijusiuose statiniuose, dailės kūriniuose. Vėliau daugiausia plito renesanso, klasicizmo, ampyro, bei antikos pavyzdžiu sekusių neostilių architektūros ir dailės puošyboje.

lelija – lietuvių liaudies ornamento motyvas: trilapis lelijos žiedas, susidedantis iš vidurinio žiedlapio ir lenktų šoninių lapų. Kartais vaizduojama su koteliu, simetriškai išdėstytais kotlapiais. Baldų puošyboje, siuviniuose dažniausiai aptinkama aptakių, lanksčių, diminiuose audiniuose – geometrinių, kampuotų formų. Lelijos ornamentas Lietuvoje paplito nuo XVIII a. vid., lietuvių liaudies amatininkams savaip interpretuojant renesansinių ir barokinių Vakarų Europos dirbinių dekorą. Buvo ypač populiari baldų (skrynių, spintų ir kt.) puošyboje, audiniuose, siuviniuose. Iki XX a. pr. liko svarbiausiu suvalkiečių kaišytinių prijuosčių dekoro motyvu.

lenkų kilimai (pranc. tapis polonaise) – rištiniai persų kilimai, austi XVI – XVIII a. Isfahane bei kitose Persijos vietovėse, manoma, Lenkijos ir Lietuvos respublikos magnatų užsakymu (kai kurie su didikų giminių herbais). Rišti iš šilko, vietomis – aukso bei sidabro siūlų persiškuoju mazgu. Dekoruoti laisvu augaliniu ornamentu, paįvairintu kaspinų motyvais. Subtilių spalvų derinių, su raudonais, mėlynais, gelsvais fonais. Pavadinti lenkų kilimais po 1878 Paryžiaus pasaulinės parodos, kurioje eksponuota daug persų darbo kilimų iš lenkų didikų kolekcijų.

lesiruotė – plonas, skaidrus dažų sluoksnis, kuriuo dengiamas pradžiūvęs aliejumi ar tempera tapyto paveikslo paviršius. Lesiruojama skystais korpusianiais dažais arba lesiruojamaisiais dažais – lakais. Lesiruotė pakeičia (sustiprina, prislopina, suteikia naujų spalvų) apatinio prasišviečiančio dažų sluoksnio spalvą. Dažnai taip būdavo užbaigiami XVI – XIX a. paveikslai, jiems suteikiamas vientisas, darnus koloritas.

liberty (pgl. Arthuro Lasenby Liberty pavardę) – art nouveau atmaina Italijoje. Art nouveau stilistiką išpopuliarino irliberty formavimąsi paskatino Romos ir kitų Italijos miestų parduotuvės, priklausiusios anglų meno dirbinių pirkliui ir dailininkui Liberty. Jose prekiauta Arts and Crafts sąjūdžio, Nansi mokyklos dailininkų ir paties Liberty projektuotais dirbiniais.

liepsnotoji gotika – vėlyvoji gotika Prancūzijos architektūroje. Susiklostė apie 1370, paplito XV – XVI a. Pastatai puošti reljefais, rozetėmis, masverku, dekoratyvinėmis nerviūromis. Būdingos lenktos, vingiuotos dekoro linijos, liepsnos liežuvių, žuvies pūslės ornamento motyvai. Puošyba gausi, įmantri, netektoniška. Pavyzdžiai: Mont-Saint-Michel vienuolyno bažnyčios presbiterija Normandijoje, Turo (Tours) katedra, Ruano (Rouen) Teisingumo rūmai.

Limožo emalis – Limožo (Limoges) dirbtuvių dailieji dirbiniai, kurti nuo viduramžių iki XVIII a. pab. Tai dažniausiai liturginiai, buitiniai ir dekoratyviniai dirbiniai iš vario (relikvijoriai, kryžiai, knygų apkaustai, antkapinės plokštės, kandeliabrai, portretiniai medalionai, plaketės). XII – XV a. dekoruota pertvariniu ir duobeliniu emaliu, nuo XV a. – emalio tapyba. Senosios mokyklos (iki XVI a.) dirbiniams būdinga pereinamojo iš gotikos į renesansą laikotarpio stilistika, naujosios mokyklos (nuo XVI a.) – renesanso ir manierizmo bruožai. XVIII a. Limožo emalio gamyba sunyko.

linoraižinys – linograviūra, iškiliaspaudės grafikos technika, artima medžio raižiniui. Raižoma linoleumo lakšte. Iškiliosios linoleumo vietos (spausdinamieji elementai) tepamos dažais ir presu daromas atspaudas. Linoraižinys – palyginti nesudėtinga ir paranki technika. Atsirado XX a. pr., taikyta ir poligrafijoje.

Liono šilkas – šilko audiniai, audžiami nuo XV a. II pus. Lione (Lyon). Iš pradžių buvo sekama italų šilko audiniais (Lione dirbo daug italų audėjų). Suklestėjo XVII a. pab. – XVIII a., kai audiniuose įsivyravo baroko, vėliau rokoko stiliaus ornamentika: vingiuojančios vertikalios gėlių juostos, nėrinius imituojantis raštas, įterptas tarp gėlių puokštelių, chinoiserrie, peizažo motyvai, figūrinės scenos. Siekta subtilių tapybinių niuansų, mėgdžiotas siuvinėjimas. Liono šilkas skirtas drabužiams, interjero dekoratyvinei apdailai. Žymiausi raštų kūrėjai: Simon Vouet, Jean Berain, Jean Baptiste Pillement, Jacques Louis Davis, Philippe de Lasalle. Šilko audiniai Lione audžiami iki šiol.

litofanija – neglazūruoto plonos šukės porceliano arba matinio stiklo dirbinių puošybos technika. Dirbinio paviršiuje, liejant formose arba įspaudžiant, sukuriamas įdubus reljefinis dekoras. Apšvietus išryškėja monochrominės kompozicijos. Litofanija išrasta 1827 Prancūzijoje, plėtota Meisene, Bohemijos ir Anglijos fabrikuose. Daugiausia taikyta šviestuvų gamyboje.

litoglifika – brangakmenių drožyba, gludinimas, šlifavimas. Taurieji akmenys drožiami ir šlifuojami, kad išnyktų jų paviršiaus nelygumai, išryškėtų natūrali spalva bei skaidrumas. Seniausia litoglifikos forma – kabošonas; ji suteikiama kaitantiems spalvas, mirgantiems, neskaidriems arba pusiau skaidriems akmenims. Kiti pavidalai brangakmeniams suteikiami nuo XVI a. Simetriškai nusklembtas ir nušlifuotas briaunas – fasetes – pirmieji pradėjo daryti Indijos juvelyrai (Europoje – olandai). XVI a. buvo nustatytos pagrindinės, fasečių skaičiumi ir pavidalu besiskiriančios litoglifikos formos: rozetės (12 – 72 fasetės), pusiau briliantinė (12 – 32), briliantinė (48 – 240, klasikinė briliantinė – 56), bageto (lentelės), laiptuotoji (pakopinė), lašo (pleištinė), mišrioji. Fasetės suteikia akmeniui maksimalų blizgesį ir šviesos žaismą.

litografija – plokščiaspaudės būdas – grafikos technika. Spaudos forma gaminama iš klinties plokščių (litografinis akmuo). Spausdinamieji elementai piešiami riebalingu litografiniu pieštuku arba litografiniu tušu (plunksna, teptuku) tiesiai ant šlifuoto akmens (kartais spaecialiame litografiniame popieriuje, nuo jo piešinys atspaudžiamas ant akmens). Tada ėsdinama chemikalais, kurie paveikia tik piešinio neapimtas akmens vietas. Jos tampa hidrofiliškos – nuo vandens drėksta, o dažus atstumia. Piešinys nuplaunamas ir ant drėgno akmens velenėliu užtepami spaustuviniai dažai, kuriuos sugeria tik neišėsdinti spausdinamieji elementai. Spausdinama litografinėmis spausdinimo mašinomis. Litografinė spaudos forma dar daroma fotolitografijos ir kitais būdais. Litografiją išrado 1796 Aloysas Senefelderis Vokietijoje. XIX a. I ketv. įvairiuose miestuose įkurta litografijos spaustuvių, kuriose spausdintos iliustracijos, repreodukcijos, meninės litografijos, vėliau karikatūros, plakatai. Nuo XIX a. vid. paplito spalvotoji litografija (chromolitografija).

litografinis akmuo – kalkakmenis, naudojamas litografijoje. Kietas, tankus, smulkiagrūdis, jautrus chemikalams. Jo spalvos kaita priklauso nuo akmens struktūros (kuo akmuo kietesnis, tuo tamsesnis).

Liudviko XIII stilius (pranc. style Louis XIII) – Prancūzijos architektūros, interjero ir baldų stilius; ankstyvojo baroko atmaina. Plėtotas valdant Henrikui IV (1589 – 1610); (dėl to ankstyvasis Liudviko XIII stiliaus tarpsnis kartais vadinamas Henriko IV stiliumi), Liudvikui XIII (1610 – 43) bei mažamečiui Liudvikui XIV  (iki 1652). Nevienalyčio stiliaus periodas. Prancūzijos vėlyvojo renesanso dailės tendencijos pynėsi su flamandų, italų, ispanų įtakomis. Dailė glaudžiai siejosi su karaliaus dvaru, kuriame dirbo garsūs Prancūzijos ir kitų šalių menininkai. Statyti raudono mūro, paįvairinto dekoratyvinėmis baltomis plytomis, rūmai su kampiniais paviljonais, aukštais skaidytais stogais bei dūmtraukiais. Interjerai puošti gobelenais, kilimais, dekoratyvinės dailės dirbiniais. Patalpų sienosdailintos buazerija, tapytais pano su stiuko lipdinių rėmais, lubos – kesonais. Ąžuolo, riešutmedžio, kartais juodmedžio baldai (bufetai, foteliai, kabinetai, lovos su baldakimais) sunkių, masyvių formų, su tekintomis kojomis, dekoruoti drožtais ornamentais. Būdingi puošybos elementai – gėlių girliandos, kriauklės, gausybės ragai, amūriukai, kaukės.

Liudviko XIV stilius (pranc. style Louis XIV) – XVII a. II pus. – XVIII a. pr. Prancūzijos architektūros, interjero įrangos ir taikomosios dekoratyvinės dailės stilius; su klasicizmo bruožais sumišusio baroko atmaina. Sutapo su Liudviko XIV valdymu (1643 – 1715). Liudviko XIV stiliaus principus nustatė Karališkoji tapybos ir skulptūros akademija. Architektūra ir dailė buvo kuriama remiantis antikos ir renesanso palikimu. Stiliaus tikslas išaukštinti valstybę ir karalių. Skiriami trys stiliaus tarpsniai: ankstyvasis (1643 – 61), su ryškia italų dailės įtaka; vidurinysis (1661 – 90), kada susiklostė būdingi stiliui bruožai; vėlyvasis (1690 – 1715), su pradėjusiais reikštis jau kito regentystės stiliaus požymiais. Ypač plėtota architektūra: pastatytas Versalis, Marli-le-Rua (Marly-le-Roi), nauji Luvro korpusai. Erdviems rūmų interjerams būdingi platūs laiptai, prašmatnūs salonai, veidrodžių galerijos, salės, dekoruotos auksuotais stiuko lipdiniais, tapytais plafonais, skulptūriniais reljefais, paveikslais, gobelenais, sidabro, fajanso dirbiniais. Baldai masyvūs, aiškios konstrukcijos, puošti egzotiškos medienos fanera, cizeliuotos ir auksuotos bronzos aplikė, spalvotais lakais. Populiari marketri ir intarsija. Ornamentikoje plito saulės motyvai (užuomina į „karalių saulę“), kiti karališkosios valdžios simboliai, augalinis ir zoomorfinis dekoras (gėlių girliandos, liūtų galvos ir letenos, avino ragai, grifonai ir kt.). Žymesni architektai: Francois Mansart, Louis Le Vau, Claude Perrault; skulptoriai: Antoine Coysevox, Francois Girardon, Desjardins; ebenistas Andre Charles Boulle; auksakaliai: Claude Ballin Vyresnysis, Pierre Germain. Meniška keramika buvo kuriama Nevero, Mustjė, Ruano manufaktūrose, gobelenai – Bovė (Beauvais), Gobelinų, Paryžiaus, kilimai – Savonerie manufaktūrose.

Liudviko XV stilius (pranc. style Louis XV) – XVIII a. II – III ketv. Prancūzijos architektūros , interjero įrangos ir taikomosios dekoratyvinės dailės stilius; rokoko atmaina. Sutapo su Liudviko XV valdymu (1720 – 70). Atspindėjo pokyčius, įvykusius karaliaus dvaro gyvenime po regentystės laikotarpio. Oficialumą ir ceremonialo pompastiką, vyravusią Liudviko XIV laikais, pakeitė rafinuotumas ir elegancija. Sostinė iš Versalio perkelta į Paryžių. Pradėtos statyti nedidukės vienaaukštės rezidencijos, parko paviljonai, nedideli miesto rūmai su kamerinėmis patalpomis (buduarais, salonais, muzikavimo kambariais) siauram bendraujančiųjų rateliui. Interjerai dekoruoti šviesių spalvų šilko apmušalais, puošnia buazerija, tapytais pano, gipso lipdiniais. Sienos, lubos, konstrukcinės interjero dalys dengtos sodria ornamentika (kriauklėmis, gėlių girliandomis, chinoiserie, singerie, kt.). Baldai lenktų siluetų, žemi, lengvi, plačiomis minkštomis pasostėmis. Baldams vartota egzotiškų kraštų mediena, brangmedžio fanera, jie puošti intarsija, marketri, spalvotais lakais, Florencijos mozaika. Interjeruose daug porceliano, nedidelio formato gobelenų, kilimų. Žymesni tapytojai: Francois Boucher, Jean Honore Fragonard, dekoratoriai: Germain Boffrand, Juste Aurele Meissonier, Gilles Marie Oppenordt, Nicolas Pineau; ebenistai: Charles Cressent, Jean Francois Oeben; lako tapybos meistrai broliai Martinai.

Liudviko XVI stilius (pranc. style Louis XVI) – XVIII a. pab. Prancūzijos architektūros, interjero įrangos ir taikomosios dekoratyvinės dailės stilius; ankstyvasis neoklasicizmas. Sutapo su Liudviko XVI valdymu (1774 – 92). Liudviko XV stiliaus teorinis pagrindas – Johanneso Joachimo Winckelmanno neoklasicizmo teorija, Denis Diderot ir Jeano Jacques‘o Rousseau švietėjiškos idėjos.  Architektūrai būdingos racionalios formos, simetrija, klasikinės proporcijos. Interjeruose  siekta sukurti prabangos, iškilmingumo įspūdį. Sienos skaidytos piliastrais, paauksuotomis juostomis, dekoruotos šviesių spalvų apmušalais, buazerija, puoštos taisyklingai išdėstytais gipso lipdiniais. Ornamentikoje pastebima antikos įtaka (smulkus akanto raštas, maskaroai, mitologiniai personažai, muzikos instrumentai, pastoralinės ir meilės scenos). Baldai tiesių linijų, konstruktyvių formų, pagaminti iš juodmedžio, raudonmedžio, citrinmedžio, dekoruoti fanera, porceliano plokštelėmis, cizeliuotos ir auksuotos bronzos aplikė. Patalpose gausu porceliano ir fajanso dirbinių, gobelenų, kilimų. Žymesieji architektai: Jacques Ange Gabriel, Jean Simeon Rousseau; baldų dailininkai: Jean Henri Riesener, Georges Jacob Vyresnysis, Martin Carlin, Louis Delanois.

Liudviko Pilypo stilius (pranc. style Louis-Philippe) – istorizmo apraiška; eklektinis Prancūzijos interjero įrangos ir taikomosios dailės stilius, gyvavęs karaliaus Liudviko Pilypo valdymo (1830 – 48) metais, kai miestelėnų luomo ideologija bei estetinės pažiūros pradėjo daryti įtaką dailei. Artimas bydermejeriui. Įrengiant interjerą siekta jaukumo, patrauklumo, materialinės gerovės įspūdžio. Iš pradžių remtasi ampyro formomis, ilgainiui dėl romantizmo (ypač romantinės literatūros) poveikio atsigręžta į istorinius dailės stilius: gotiką, renesansą, baroką, rokoką. Dažnai viename kūrinyje derinta iškart keletas stilių. Baldai, skirti viduriniajam visuomenės sluoksniui, pradėti gaminti pramoniniu būdu, todėl prarado ankstesniems laikams būdingą meniškumą. Paplito apskriti stalai ant vienos kojos, įvairios paskirties spintos, patogūs lenktų kojų foteliai, kanapos spyruoklėmis pagerintomis pasostėmis. Baldai gaminti iš šviesios medienos bei raudonmedžio, riešutmedžio. Jų apdailoje pastebimos tipizuotos puošybos tendencijos. Tam tikras nuosmukis išryškėjo ir kituose dailiuosiuose amatuose.

lotosas – dekoro motyvas, kurio pirmavaizdis – egiptinės vandens lelijos (Nymphaea lotus) žiedas. Dažnas senovės Egipto, Mesopotamijos, kitų Rytų kraštų architektūroje (kolonų kapiteliai, interjero apdaila) ir taikomojoje dekoratyvinėje dailėje (sienų tapiniai, reljefai, stalo, tualeto reikmenys, tekstilė, papuošalai). Manoma, iš lotoso išsirutuliojo kai kurie antikinės dailės ornamento motyvai (palmetė, rozetė).

luce floreo – vitražo technika. Pavieniai stiklo gabalai jungiami ne metalo juostelėmis, sudarančiomis tamsių siūlių tinklą vitražo konstrukcijoje, bet juos sulydant. Technika vartojama nuo XIX a.

majolika – 1. Itališkas fajanso pavadinimas, siejamas su Majorkos sala (Ispanija), iš kurios XIV – XV a. į Italiją buvo vežami liustru dekoruoti ispanų – maurų stiliaus fajanso dirbiniai.

2. Keramikos dirbiniai, padengti spalvota (dažniausiai švino) glazūra. Ši klaidinga majolikos termino reikšmė įsitvirtino XIX a., kai Anglijos, vėliau JAV bei Švedijos manufaktūrose spalvotomis glazūromis pradėta puošti keraminius indus, įvairius buitinės ir dekoratyvinės paskirties daiktus, kartais imituojant renesanso laikotarpio stilistiką.

maldos kilimėlis – rytietiškas rištinis kilimėlis (paprastai ne didesnis nei 180×110 cm), musulmonų pasitiesiamas meldžiantis. Puošiamas centra išaustu mihrabu, kuris vaizduojamas kaip sudvigubintomis kolonėlėmis aprėminta arka, kartais – kaip stačiakampis su laiptuota viršūne. Mihrabo plote dažnai įkomponuojamos smilkyklės, vazos su gėlėmis ar gyvybės medžio motyvas. Persų maldos kilimėlio mihrabą supa augaliniai motyvai ir viršuje bei šonuose įaustos citatos iš Korano. Buvo audžiami ir platesni šeimyiniai maldos kilimėliai su keletu mihrabų. Kilimėlis tiesiamas taip, kad mihrabo viršūnė būtų nukreipta į Mekos pusę. Ypač daug maldos kilimėlių gaminta Turkijoje.

manierizmas – XVI a. 2 d-mečio – XVII a. pr. dailės ir architektūros stilius – intelektualios, rafinuotos, teatriškos dvaro kultūros apraiška. Išreiškė renesanso idealų krizę. Dailininkai perteikė kraštutines, egzaltuotas aistras. Linko į erudicines, hermetiškas alegorijas, susijusias su aristokratų didingumo, išskirtinumo idėjomis. Būdingos neįprastos, ekstravagantiškos formos. Architektūroje klasikiniai elementai taikyti netradiciškai ir dažnai nefunkcionaliai. Mėgti iliuzionistiniai triukai (netikros durys, aklinieji langai ir arkos). Fasadai dekoratyvūs, su daugybe architektūrinių, skulptūrinių, ornamentinių detalių. Tapybos ir skulptūros kompozicijos netikėtos, išcentriškos, varstomos zigzaginių įstrižainių, neretai fragmentiškos. Gausu perspektyvos, šviesos efektų. Žmonių atvaizdai labai pailgintų proporcijų. Populiarus spiralinės figūros motyvas, staigūs, , trūkčiojantys posūkiai, neramus „lūžtančių“ draperijų ritmas. Būdingas blyškus, liguistas tipažas. Kai kurie dailininkai sekdami Michelangelo kūryba, vaizdavo nenormaliai sustambintus, pabrėžtinai raumeningus, sūkuringų, konvulsiškų pozų kūnus. Piešinys kietas, nervingas. Koloritas disonansinis, veriančių oranžinių, rožinių, žydrų tonų, kartais – blankus, prislopintas, ochrinis. Susiklostė XVI a. susiklostė XVI a. 2 – 4 d-mečiais Italijoje. Akstyvojo manierizmo apraiškų būta Prancūzijoje ( Fontenblo mokykla). Nuo XVI a. vid. pasireiškė kitose šalyse. Ypač pagarsėjo XVI – XVII a. sandūroje susiformavusi Prahos mokykla. Šiaurės Europos menininkai manierizmo principus derino su vietinėmis gotikos tradicijomis. XVI a. pab. – XVII a. II pus. Šiaurės kraštams būdingos manierizmo formos plito ir Lietuvoje.

manuelina, Manuelio stilius, Emanuelio stilius (portug. pagal Portugalijos karaliaus Manuelio I (1495 – 1521) vardą) – XV a. pab. – XVI a. pr. Portugalijos architektūros stilius. Pasireiškė daugelio pastatų puošyboje. Derinti romantikos, vėlyvosios gotikos, renesanso, maurų meno elementai. Statinių sienos, langų ir durų apvadai, portalai, karnizai, skliautų nerviūros puošti gausiu tirštų, dinamiškų formų ornamentu. Taikyti jūros ir laivybos motyvai: sumegztas lynas, tinklų raizginiai, koralų ir jūros augmenijos formų kompozicijos. Vėlyvuoju laikotarpiu, sustiprėjus Italų renesanso įtakai, dekoras tapo saikingesnis. Manuelina taip pat plito taikomojoje dailėje; jos apraiškų būta Portugalijos kolonijose. Žymesni architektai: Joao de Castilho, Mateus Fernandes Jaunesnysis, Diego de Arruda.

marina – peizažo rūšis: dažniausiai tapybos kūrinys, vaizduojantis jūrą, laivus, pajūrį (žvejų buitį, uostų gyvenimą). Marinistinių motyvų buvo jau antikos (vazų tapyba, reljefai), viduramžių dailėje (religinių paveikslų fonas). Saqvarankiška peizažo atmaina tapo XVII a. olandų tapyboje. Ankstyvosiose marinose vaizduoti karo laivai, jūrų mūšiai. Vėliau imta domėtis jūros stichija, oro perspektyva, atmosferos reiškiniais, šviesos efektais. Marinas tapė klasicistai, romantikai, realistai, impresionistai, postimpresionistai. Lietuvoje kuriamos nuo XIX a.

marketri (pranc. marqueterie) – medžio dirbinių dekoravimo technika, inkrustacijos atmaina. Smulkūs brangmedžio, vėžlio šarvo, perlamutro, dramblio kaulo, metalo gabalėliai klijuojami ant tam tikro pagrindo, pvz., storesnio popieriaus, pagal iš anksto nupieštą ornamentą; gautas puošybos motyvas išpjaunamas ir įklijuojamas į  dekoruojamo dirbinio įgilinimus arba tiesiog ant jo paviršiaus. Šia technika puošti korpusiniai baldai, stalai, buazerija. Marketri žinota jau senovės Egipte, ypač klestėjo XVII – XVIII a. Prancūzijoje ir Vokietijoje. Techiką ištobulino Andre Charles‘is Boulle‘is.

markizė – platus minkštas fotelis su pagalve. Griežtų, tiesių formų, su stačiakampe pasoste ir atkalte, apvaliomis arba keturkampėmis, į apačią smailėjančiomis kojomis, žemais, į išorę išlenktais (kartais ažūriniais) ranktūriais. Daryta iš riešutmedžio, buko, vyšnios, dažyta šviesiai, lakuota, dekoruota reljefiniais drožiniais, auksuotais bronziniais augaliniais bei zoomorfiniais ornamentais. Statyta prie židinio. Atsirado XVIII a. vid. Prancūzijoje, plito neoklasicizmo laikotarpiu.

marmuro imitacija – dirbtinis marmuras; stiukas imituojantis marmuro spalvą, tekstūrą. Gaminamas iš alebastrinio gipso ir pigmentų. Vartojamas nuo antikos laikų architektūros puošybai.

maskaronas – architektūros ir taikomosios dailės dekoratyvinis elementas – stilizuota groteskinė žmogaus galva. Dažniausiai žmogaus veidas vaizduojamas su žvėries akimis arba ausimis, komponuojamas lapų vainike ir pan. Maskarono pavidalą turi fontanų angos, belstukų bei rakto skylučių apvadai, konsolės ir kt. Atsirado senovės Romoje, aptinkamas gotikos, renesanso laikų statiniuose ir dailės dirbiniuose, populiarus manierizmo laikotarpiu, taip pat šiuolaikinėje taikomojoje dailėje. Maskarono pirmavaizdžiu laikomi senovės Romoje plitę mitologinių būtybių (satyrų ir vėjų) atvaizdai.

masverkas (vok. Masswerk) – ažūrinis dekoras iš stilizuotų lapų (trilapių, keturlapių, daugialapių) bei žuvies pūslės ornamento motyvų. Būdingas gotikos ir neogotikos architektūrai. Kaltas iš akmens, mūrytas iš profilinių plytų. Taip puoštos lagų angos, vimpergos, baliustrados, kartais sienos (aklinasis masverkas). Raižytu, drožtu, kalstinėtu, lietu masverku dekoruoti ir dailiųjų amatų dirbiniai (bažnyčios įrenginiai, baldai, indai ir kt.).

maureska, moreska (pranc. mauresque, moresque) – architektūros ir taikomosios dailės ornamentas iš susipynusių stilizuotų augalų lapų, stiebelių, žiedų, tolygiai dengiantis dekoruojamą paviršių. Kai kada tarp augalinių motyvų įkomponuojami kufiškojo rašto intarpai. Prototipas – įmantrus helenistinis augalinis ornamentas. Maureska suformuota islamo šalyse, XVI a. ispanų išplatinta Europoje (pirmiausia Italijoje). Maureskos terminu kartais įvardijamas bet kuris maurų arba arabų ornamentas; XVIII a. taip vadinta ir arabeska.

meandras – juostinis ornamentas: taisyklinga, stačiu kampu lūžinėjanti linija. Meandras aptinkamas Asirijos, senovės Egipto ir Kinijos dailėje. Labiausiai paplito senovės Graikijos architektūroje, vazų tapyboje, tekstilėje, kur buvo įvairiai varijuojamas. Taikytas ir antikos pavyzdžiu sekusių stilių pastatuose bei dirbiniuose. Renesanso laikotarpiu papildytas augaliniais motyvais.

Medici porcelianas – dirbiniai iš minkštojo porceliano, 1565 – 1620 gaminti Medici manufaktūroje Florencijoje. Tai pirmieji minkštojo porceliano pavyzdžiai Europoje, sukurti ieškant kinų porceliano receptūros. Išliko apie 50 autentiškų dirbinių – lėkščių, dubenų, padėklų, vazų, ąsočių, gertuvių ir pan. Jų forma artima italų majolikai ir sidabro indams. Medici porcelianas gamintas iš balto Vičenzos (Vicenza) molio, balto smėlio, trinto kalnų krištolo bei degto švino ir alavo; dengtas tiršta kreminio atspalvio švino glazūra. Vieną kartą degti neglazūruoti dirbiniai tapyti mėlynais (kobalto oksidu) ir violetiniais (mangano oksidu) ornamentais: stilizuotomis gėlėmis, primenančiomis persų keramikos dekorą, šakelių motyvais, grotesku, perimtais iš to meto majolikos. Gaminiai dažniausiai žymėti mėlynos spalvos raide F ir Florencijos katedros kupolo atvaizdu.

Meiseno porcelianas – Meiseno (Meissen, Vokietija) Karališkosios porceliano manufaktūros (Königliche Porzellan Manufaktur) dirbiniai iš kietojo porceliano. Tai stalo ir dekoratyviniai indai, skulptūrinė plastika, žvakidės, puošybinės baldų detalės. Ši pirmoji Europoje kietąjį porcelianą gaminusi manufaktūra įkurta 1710 Albrechtsburgo pilyje, netoli Dresdeno. Jos įkūrimas susijęs su alchemiko Johanno Friedricho Böttgerio, 1709 išradusio kietojo porceliano receptūrą, veikla. Ankstyvojo laikotarpio (1710 – 19) Meiseno porcelianas, sukurtas vadovaujant Böttgeriui, primena akmens masės gaminius, kinų porceliano pavyzdžius. Indai balti, puošti reljefiniu ornamentu, emaliais, auksu. 1720 – 61 manufaktūrai vadovavęs Johannas Gregoras Höroldtas ypač ištobulino dekoravimo emaliais techniką. Tuo metu stalo indai tapyti Tolimųjų Rytų ornamentais, augaliniais, gyvūniniais motyvais, stilizuotomis figūrinėmis scenomis. Dekoruota ir europietiškais motyvais: peizažais, uostų vaizdais, figūrinėmis kompozicijomis. Apie 1740 Meiseno porceliano formose ir puošyboje įsitvirtino rokoko stilius. Indai buvo puošiami gėlių („vokiškųjų gėlių“ dekoras), vaisių, paukščių, vabzdžių motyvais, galantiškosiomis figūrinėmis scenomis. Tuo metu ypač daug sukurta smulkiosios skulptūrinės plastikos: alegorinių, mitologinių ir galantiškųjų scenų, italų komedijos personažų, svetimšalių, amatininkų tipažų bei kt. Garsiausias šio periodo statulėlių kūrėjas – Johannas Joachimas Kändleris. Po 1774 Meiseno porcelianas įgijo neoklasicizmo bruožų, dirbiniuose ryški Sevro porceliano, Wedgwoodo keramikos įtaka. Tradicinis Meiseno porceliano ženklas, pradėtas žymėti apie 1730, –  du sukryžiuoti kardai, nutapyti poglazūriniais  mėlynais (kobalto oksido) dažais.

meliuzina (pranc. Mélusine – viduramžių romansų herojė) – pakabinamas šviestuvas, sukomponuotas iš medinės antropomorfinės skulptūros (dažniausiai sirenos arba amūro) bei natūralių elnio ragų su lizdais žvakėms. Meliuzina kabinama ant grandinių puotų salės arba valgomojo lubų centre. Buvo paplitusi viduramžių pilyse; Vokietijoje, Lietuvoje, Lenkijoje – XVI – XVIII a., kartais ir XIX a.

menora – judėjų ritualinė septynšakė pastatoma žvakidė. Susideda iš cokolio, stiebo ir abipus jo vėduokle išdėstytų vienodo aukščio šakų. Menora gaminama iš sidabro, bronzos, kitų metalų. Profiliuojama, cokolis puošiamas augaliniais, geometriniais ornamentais, emblemomis. Menora žinoma nuo seniausių laikų.

meridjenė (pranc. méridienne – vidurdienio pogulis) – žema kušetė, primenanti rekamjė, tik su minkšta, nuolydžia atkalte, jungiančia lanko pavidalo, nevieodo aukščio ranktūrius. Pasostė stačiakampė, kojelės žemos, dažniausiai tiesios, kampuotos, kartais lenktos. Buvo daroma iš raudonmedžio, puošiama bronzos aplikė, aptraukiama brangiais šilko ar aksomo audiniais. Plito Prancūzijoje ampyro laikotarpiu.

Merovingų menas – Frankų valstybės architektūra ir dailė, kurta dabartinės Šiaurės ir Vidurio Prancūzijos teritorijoje Merovingų dinastijos valdymo laikotarpiu (496 – 768).Jungtos vėlyvosios antikos  bei vietinių genčių meno tradicijos. Rašytiniai šaltiniai ir išlikę pastatų fragmentai liudija, kad buvo statomi vienuolynai, iš bazilikos ir baptisterijos nsusidedantys bažnyčių ansambliai, laidojimo koplyčios. Vyravo bazilikiniai pastatai, kartais su transeptu bei pastoforija. Interjerai dekoruoti mozaikomis, sienų tapyba, terakotos reljefais. Kolonų kapiteliai, bažnyčių altoriai, sarkofagai puošti raižyto akmens reljefu: ištraiškingų geometrinių ir augalinių motyvų ornamentais arba primityvokomis figūrinėmis scenomis. Plėtotos liturginių knygų iliuminacijos. Ypač meniški rankraščių inicialai – susiraizgiusių linijų, stilizuotų paukščių, žvėrių bei žuvų atvaizdų kompozicijos. Plito juvelyriniai dirbiniai, atlikti filigrano, granuliavimo, juodinimo, pertvarinio emalio, kalstymo technika. Papuošalų ir liturginių reikmenų puošybai būdingas vadinamasis polichrominis stilius (aukso ar auksuoto vario paviršius nusagstytas dažniausiai raudonais brangakmeniais arba juos imituojančiu stiklu bei emaliais). Merovingų meno plėtotėparengė sąlygas Karolingų renesansui.

mesidoro stilius – direktorijos stilius.

mihrabas – mihrabo (arkinė niša mečetės maldų salės sienoje, nukreiptoje į Mekos pusę) pavidalo ornamento motyvas, būdingas Artimųjų Rytų tekstilei, ypač kilimams.

minaji – persų keramikos dirbiniai, dekoruoti antglazūrine tapyba ryškių mėlynos, žalios, rudos, juodos, raudonos spalvų emaliais ant baltos, kartais turkio spalvos glazūros. Dekoras ištisai dengia visą indo paviršių arba komponuojamas koncentrinėmis juostomis. Dažniausiai vaizduojamos dvaro gyvenimo, medžioklės scenos, persų legendų, poezijos siužetai. Minaji keramika buvo gaminama Persijoje XII – XIII a. Išpopuliarėjo Europoje nuo XVII a.

minkštasis porcelianas – porceliano rūšis: kreaminė masė, panaši į kietąjį porcelianą, bet sudėtyje neturinti kaolino; šios masės dirbiniai. Minkštasis porcelianas gaminamas iš balto molio ir frito, dengiamas švino glazūra, antrą kartą degamas 1200°C temperatūroje. Šukė skaidresnė ir mažiau atspari temperatūrai nei kietojo porceliano. Dirbiniai (stalo ir dekoratyviniai indai, architektūros apdailos elementai) puošiami antglazūrine ir poglazūrine tapyba, reljefais, auksuojami. Minkštasis porcelianas atrastas Europoje ieškant porceliano receptūros. Pradėtas gaminti XVI a. Florencijoje (Medici porcelianas), XVII a.  – Ruane (Rouen) ir Sen Klu (Saint-Cloud), XVIII a. – Sevre (Sevro porcelianas). Minkštasis porcelianas artimas kaulo porcelianui.

mizerabilizmas – meninė tendencija: skurdo ir vargo temos plėtojimas mene; skurdžių, menkaverčių meninės išraiškos priemonių taikymas. Varguomenės buities vaizdai plito realistinėje dailėje (XVII a. olandų tapyboje, XIX a. Europos tapyboje, skulptūroje, grafikoje). Menki, apgailėtini, skurdūs motyvai domino kai kurių XIX a. pab. – XX a. dailės krypčių bei judėjimų (postimpresionizmo, ekspresionizmo, naujojo daiktiškumo, naujojo figūratyvumo) dailininkus. Meninės išraiškos mizerbalizmas būdingas įvairioms modernizmo kryptims, maištavusioms prieš tradicines pasaulėžiūrines, kultūrines, estetines vertybes, ieškojusioms naujų, plastinių formų. XX a. dailės kūrinius pradėta komponuoti iš buitinių atliekų, pigių medžiagų, neapdorotų gamtinių žaliavų. Šiuo požiūriu pasižymėjo kubizmas, dada, siurrealizmas, abstraktusis ekspresionizmas, arte povera, popartas. Mizerbalizmas pasireiškė koliažo, asambliažo kompozicijose, yra svetimas klasikinės dailės tradicijoms.

modernas – Rusijoje plėtota art nouveau atmaina. Centrai – Maskva, Sankt Peterburgas. Moderno raida siejosi su pasipriešinimu akademistų ir peredvižnikų pricipams, simbolizmo judėjimu, Meno pasaulio narių veikla. Dėl rusų kultūrinio regiono įtakos šis krypties pavadinimas paplito ir lietuvių dailėtyroje – jis vartojamas drauge su secesijos terminu.

modernizmas – XIX a. pab. – XX a. vid. avangardinių meno krypčių visuma. Pagrindiniai modernizmo bruožai – naujumo siekis, tradicijų neigimas, meno sklaida į atskiras rūšis ir šakas bei jų specifikos paieškos, estetinės kūrybos originalumo, universalumo, bendražmogiškumo postulatai. Jam būdingas antinatūralumas, dėmesys autonominei meninei formai, individualiam kūrėjo braižui. Modernizmo ištakos dailėje siejamos su impresionizmu, postimpresionizmu, simbolizmu. Apogėjus tapatinamas su tarpsniu nuo XX a. pr. iki I pasaulinio karo, kai Vakarų Europos kultūros centruose intensyviai formavosi bei viena kitą keitė modernizmo kryptys.  Modernizmas skirstomas į du etapus: klasikinį (trukusį iki II pasaulinio karo) bei vėlyvąjį (trukusį nuo pokario iki 7 d-mečio II pus., postmodernizmo atsiradimo). Klasikinis modernizmas formavosi Europoje, vėlyvasis – JAV. Klasikinį sudaro: fovizmas, ekspresionizmas, kubizmas, futurizmas, konstruktyvizmas, dada, siurrealizmas bei smulkesnės kryptys: kubofuturizmas, suprematizmas, orfizmas, purizmas, vorticizmas, neoplasticizmas ir kt. Vėlyvąjį sudaro: abstraktusis ekspresionizmas, popartas, opartas, kinetinis menas, minimalizmas, potapybinė abstrakcija, environmentas, hepeningas. Modernizmo dailės teorijos pradininkais laikomi Charles‘is Baudelaire‘as, Maurice‘as Denis; XX a. daugelio modernizmo krypčių teorinės pažiūros išdėstytos manifestuose, straipsniuose, veikaluose.

Mohnų stiklas (vok. Mohnglas) – ampyro ir bydermejerio stiliaus stiklo gaminiai (daugiausia stiklinės), dekoruoti gėlių puokštėmis, alegorinėmis scenomis, portretais, miestų vaizdais, peizažais, nutapytais skaidriais transparentiniais emaliais. Emalio tapybą ant  stiklo, žinotą Bizantijos ir renesanso dailininkų, išpopuliarino stiklo dirbinių ir porceliano dekoruotojai Samuelis ir Samuelis Gottlobas Mohnai, taip pat Saksonijos, Tiuringijos ir Vienos stiklo puošėjai, dirbę XVIII a. pab. – XIX a. I pus. Šį dekoravimo būdą plėtojo ir Antonas Kothgasseris – dėl to emaliais puošti stiklo dirbiniai kartais vadinami Kothgasserio stiklu.

mudecharų stilius – XII – XVI a. Ispanijos architektūros ir dailiųjų amatų stilius, plėtotas mudecharų (maurų), kurie gyveno po rekonkistos judėjimo nepriklausomybę atgavusioje Ispanijoje. Išpopuliarėjo daugiau krikščioniškoje šalies dalyje. Mudecharų stilių kūrė maurų meistrai krikščionių ir žydų užsakymu. Derinti įvairių Europos stilių (nuo romantikos iki renesanso) bruožai su islamo šalių meno elementais – pasaginėmis ir pleištinėmis arkomis, stalaktitiniais skliautais, puošniomis medinėmis lubomis, maurų ornamentu. Architektūroje buvo populiarus stiuko, polichromuoto medžio dekoras, fajanso plytelių apdaila. Mudecharų stilius ryškus dailiuosiuose amatuose: keramikoje, metalo dirbiniuose, odos dirbiniuose. Iki XIII a. mudecharų stilius buvo liaudies kūrybos apraiška, vėliau tapo rafinuotu dvaro stiliumi. Ypač suklestėjo XIV – XV a. Žymesni pastatai: Saragosos katedra, dalis Alkazarų rūmų Sevilijoje, Toledo sinagoga, Nuestra Senora vienuolynas Gvadelupėje.

Murano stiklas – stiklo dirbiniai, gaminami nuo XIII a. pab. Murano salos manufaktūrose. Kitaip dar Venecijos stiklas.

Mustjė fajansas (pagal Prancūzijos miesto Moustiers pavadinimą, fajansas) – fajanso dirbiniai, gaminti nuo XVII a. Mustjė mieste veikusiose dviejose manufaktūrose: Clerissy ir Olerys. Tai įvairūs dekoratyviniai ir stalo indai. Ankstyviesiems Cleressy dirbiniams būdingi paprasti siluetai ir poglazūrinis dekoras mėlynais dažais – lambrekenai bei kompozicijos Antonio Tempestos, rečiau Franso Floriso kūrinių motyvais; apie 1720 paplito groteskai. Oleryso manufaktūroje dėl Ispanijos fajanso įtakos įsivyravo polichrominė puošyba ruda, geltona, žalia, raudona spalvomis. Dirbinių kraštai ornamentuoti šiai dirbtuvei būdingais girliandų raštais, centre dažniausiai komponuotos mitologinės scenos. Mustjė vietovėje fajansas gaminamas iki šiol.

Nabeshimos porcelianas – japonų porceliano dirbiniai, gaminti feodalo Nabeshimos šeimai Okochi vietovėje 1716 – 35. Daugiausia lėkštės bei plokšti dubenys ant žemos kojelės, puošti rafinuotai stilizuotais augaliniais motyvais, paukščių siluetais, ornamentu primenančiu šilkinių kimono raštus. Domiuoja mėlyna, raudona, žalia, geltona, alyvinė spalvos. Kaip ir kitos japonų porceliano rūšys Europoje išpopuliarėjo XVIII a.

Nansi mokykla – XIX a. pab. – XX a. pr. Nansi mieste dirbę dailininkai, siekę ugdyti amatus ir taikomąją dailę Prancūzijos provincijoje. Nansi mokyklos lyderis – dailininkas Emile‘is Gallé, 1874 mieste įsteigęs stiklo ir baldų manufaktūrą bei dailės mokyklą. Nansi mokyklos dailininkams būdinga art nouveau stilistika.

Napoleono I stilius – ampyras.

Naryškinų stilius – Naryškinų barokas, Maskvos barokas, XVII a. pab. – XVIII a. pr. rusų architektūros kryptis. Siejosi su perėjimu nuo rusų viduramžių statybos tradicijų prie Vakarų Europos naujųjų laikų stilistinių principų. Architektūroje sustiprėjo racionalusis pradas. Pastatai simetriško plano, logiškų proporcijų. Būdingi laisvai traktuoti orderio elementai, gausi puošyba iš balto akmens. Naryškinų stilius plito Maskvoje ir jos apylinkėse, daugiausia didikų Naryškinų dvaruose.

natiurmortas – dailės žanras: kūriniai vaizduojantys žmogaus aplinkos daiktus (buities reikmenis, valgius, vaisius, gėles, audinius, ginklus, jūros gėrybes, medžioklės trofėjus). Kartais natiurmorto kompoziciją papildo žmogaus arba gyvūnų figūros. Kūrinyje perteikiamos daiktų formos, atskleidžiama jų savininko socialinė padėtis ir kultūriniai interesai. Natiurmortas gali turėti simbolinę prasmę arba būti dekoro puošmena.

natūralizmas – XIX a. II pus. meno kryptis. Intensyviai plėtojosi nuo 1865. Susiformavo Prancūzijoje, veikiai paplito kituose Europos kraštuose, JAV. Natūralizmo pažiūras veikė pozityvizmo idėjos, Hippolyte‘o Taine‘o meno filosofija. Siekta objektyviai ir tiksliai atkurti gamtos bei visuomenės gyvenimo normas. Vengta meno ideologizavimo, moralinių ar socialinių autoriaus intencijų. Meninei kūrybai taikyti gamtos mokslų kriterijai. Natūralizmas ryškiausias literatūroje ir teatre. Dailėje savarankiška kryptimi nepasireiškė. Tendencijų būta realistų, postimpresionistų darbuose. Kartais natūralizmas vertinamas kaip kraštutinė realizmo atmaina.

nautilas – puošni taurė iš moliusko nautilo kriauklės metalo (daugiausia sidabro, rečiau aukso) aptaise. Kriauklė paprastai poliruota; kojelė ir pėda puoštos jūros būtybių (tritonų, nereidžių, delfinų ir kt.) atvaizdais arba atributais, reljefiniais, raižytais, ažūriniais ornamentais, emaliu, brangakmeniais. Nautilas ypač paplitęs XVI – XVII a. Olandijoje, Vokietijoje, gamintas ir Lenkijoje (Gdanske).

Nebrovo keramika – fajanso dirbiniai, gaminti kunigaikščio Mykolo Radvilos įkurtoje Nebrovo manufaktūroje. Dekoratyviniai ir stalo indai, mažoji plastika, kokliai iš pradžių gaminti prancūzų ir italų XVI – XVII a. fajanso pavyzdžiu, vėliau sukurtas savitas stilius. Nebrovo keramikos dirbiniai spalvingi, puošti istoriniais portretais, peizažais, augaliniais motyvais. Žymėti raide R (Radziwill) su karūna. Manufaktūra veikė 1881 – 92.

neobarokas – XIX a. vid. – XX a. pr. architektūros ir taikomosios dailės kryptis, istorizmo ir eklektikos apraiška. Atspindėjo didmiesčių buržuazijos skonį. Siejosi su romantizmo tendencijomis. Kūrėjai priešinosi klasicizmo racionalumui, išoriškai tęsė baroko tradicijas. Neobaroko pastatai (teatrai, bankai, biržos, rūmai, bažnyčios, gyvenamieji namai) pasižymi masyviomis formomis, gausiu barokiniu dekoru, dažnai neorenesanso, neoklasicizmo, art nouveau elementais. Neobarokas ryškus baldų, liturginių reikmenų, bažnytinės įrangos pavidaluose bei puošyboje. Ypač plito Prancūzijoje, Austrijoje, Vokietijoje. Žymesni architektai: Charles Garnier, Friedrich Hitzig, Fiedrich  von Thiersh, Paul Wallot, Jan Zawiejski.

neogotika – plačiausiai pasireiškęs neo stilius, pagįstas gotikos architektūros bei dailės palikimu. Skiriami du raidos tarpsniai. Pirmajam, kuris tęsėsi nuo XVIII a. vid. iki XIX a. vid. ir reiškėsi daugiausiai architektūroje, būdingas gotikos formų kartojimas, įkvėptas romantiško žavėjimosi viduramžių kultūra. Ankstyviausi šio etapo kūriniai – XVIII a. Anglijos parkų dekoratyviniai griuvėsiai, pastatyti imituojant gotikinius. Plečiantis romantizmo judėjimui neogotika įsitvirtino Vokietijos architektūroje (Berlyno Werkderkirche), pasireiškė paminklinėje skulptūroje (Kreuzbergo monumentas). Apie XIX a. vid. neogotikos pobūdis pasikeitė. Dailės istorijos ir architektūros tyrinėjimai, apibendrinti Johno Ruskino, Eugene‘o Emmanuelio Viollet-deDuco teoriniuose veikaluose, suteikė medžiagos tikslesnei bei kūrybingesnei gotikos formų interpretacijai, paskatino ieškoti naujų meninių bei konstrukcinių priemonių. Antruoju tarpsniu (XIX a. vid. – XX a. pr.) neogotika pasireiškė ir taikomojoje dailėje, tapyboje, grafikoje. Išsiplėtė krypties geografija: neogotika plito ne tik Anglijoje, Vokietijoje, bet ir Prancūzijoje, Austrijoje-Vengrijoje, Rytų Europos šalyse, taip pat JAV bei Australijoje. Neogotika ypač ryški bažnyčių (Londono Visų šventųjų bažnyčia, Kelno ir Paryžiaus katedrų restauravimas, Niujorko Švč. Trejybės bažnyčia) bei visuomeninių pastatų (Londono parlamentas, Budapešto parlamentas) architektūroje. Prekybos ir pramonės pastatuose gotikos formos derintos su moderniomis metalo konstrukcijomis. XIX a. pab. neogotika padarė įtaką besiformuojančiai art nouveau stilistikai.

neorenesansas – XIX a. vid. – XX a. pr. architektūros ir taikomosios dailės kryptis, istorizmo ir eklektikos apraiška. Pagrįstas renesanso ir paladianizmo principais. Būdinga renesanso formų (dažniausiai puošybos elementų) savitas interpretavimas, neretai su kitų stilių (bydermejerio, Nyderlandų mokyklos, gotikos) bruožais. Neorenesansas ryškesnis architektūroje; taip pat paveikė baldų, metalo dirbinių pavidalus bei dekorą. Atsirado Prancūzijoje (greta neogotikos ir neobaroko), paplito visoje Europoje (ypač Vokietijoje), JAV. Žymesni architektai: Leon von Klenze, Gottfried Semper, Georg Demmler, Paul Wallot, Theodore Ballu.

neorokokas – XIX a. 3 – 7 d-mečių architektūros ir taikomosios dailės kryptis, istorizmo ir eklektikos apraiška. Kartotos rokoko (daugiausia Liudviko XV stiliaus) formos ir puošybos elementai. Neorokokas plito interjerų įrangoje, baldininkystėje. Užsimezgė Prancūzijoje po Napoleono Bonaparto pralaimėjimo (1815). Klostėsi kaip ampyro principų priešprieša. Ypač išpopuliarėjo Vokietijoje ir Austrijoje (Georg von Dollmann, Julius Hoffmann, Karl König, Franz von Seitz). Lietuvoje neorokokas nebuvo populiarus.

neostiliai – pseudostiliai, XIX a. – XX a. pr. architektūros ir dailės kryptys, eklektikos apraiškos. Remtasi istorizmo principu. Programiškai taikytos praeities stilių išraiškos priemonės. Pagal istorinius prototipus skiriami šie neostiliai: neoromantika, neogotika, neorenesansas, neobarokas, neoklasicizmas. Neostilių grupei nepriskiriami stilistiškai neapibrėžti judėjimai (pvz., neoromantizmas), taip pat modernizmo kryptys, kūrybiškai interpretavusios pirmtakų atradimus (pvz., neoimpresionizmas).

nerviūra – konstrukcinis ir dekoratyvinis skliauto elementas: išsikišusi profiliuota briauna. Konstrukcinės nerviūros mūrytos iš tašytų akmenų kryžminio skliauto paviršių sankirtose. Jos sudaro skliautinės perdangos karkasą, perduoda apkrovas pilioriams, kolonoms bei kontraforsams, stiprina ir puošia skliautus. Dekoratyvinės nerviūros mūrytos iš profilinių plytų. Jos formuoja ornamentišką tinklinį, žvaigždinį ar kitokį skliauto piešinį. Atsirado romantikos laikotarpiu, būdingos gotikos (dekoratyvinės – ir renesanso) architektūrai.

Nevero fajansas – Nevero manufaktūrų dirbiniai iš fajanso. Tai įvairūs dekoratyviniai ir stalo indai. 1588 Nevero fajanso gamybą pradėjo italai broliai Conrade ir Giulio Gambini. Ankstyvaisiais gaminiais sekta italų majolika, vėliau mėgdžiotas kinų porcelianas, dirbiniai dekoruoti Rafaelio, Franso Floriso, Nicolas Puossino, Simono Vouet tapybos scenomis, XVII a. pab. – Ruano ir Mustjė fajanse vyravusiais motyvais. XVII a. vid. susiklostė savitas puošybos stilius, vadinamas „persišku mėlynuoju“ (pranc. bleau persan): ant mėlyno fono tapyti geltoni, balti, oranžiniai paukščiai, įvairūs augalai. XVIII a. pr. Nevere veikė dvylika manufaktūrų. XIX a. imituota XVII a. stilistika. Nevero fajansas žymėtas pavienių dailininkų monogramomis, įvairiais įrašais. Nevere fajansas gaminamas iki šiol.

nodusas – liturginių ir dekoratyvinių indų bei reikmenų detalė – kojelės, koto ar stiebo pastorinimas. Būdingas taurei, monstracijai, komuninei, relikvijoriui, pastoralui, žvakidei. Romaninio stiliaus dirbinių nodusas dažnai panašus į suplotą rutulį su gurgučiais. Gotikinis nodusas primena mažą puošnią koplytėlę su figūrėlėmis. Renesanso laikotarpio apvalus, baroko – kriaušės arba vazos pavidalo. Dirbinys su nodusu tampa puošnesnis, jį lengviau laikyti rankoje.

obeliskas – paminklo rūšis: aukštas, briaunotas, dažniausiai kvadratinio plano, į viršų siaurėjantis stulpas su piramidės viršūne. Kalamas iš akmens (granito, porfyro, kartais marmuro, tufo), liejamas iš betono. Dekoruojamas įrašais, kai kada derinamas su apvaliąja skulptūra. Atsirado senovės Rytų kultūroje; senovės Egipte – vienas saulės dievo kulto simbolių (simbolizavo saulės spindulį arba falą). Egipto obeliskai statyti senovės Romos architektūros ansambliuose; XVII a. pritaikyti baroko aikštėse. XIX a. – XX a. pr. Egipte susiklostęs obelisko pavidalas tapo mėgstama paminklo ir antkapio forma.

Obiusono kilimai (pagal Prancūzijos miesto Aubusson pavadinimą) – gobelenai, rištiniai kilimai ir dekoratyviniai audiniai, nuo XV a. austi Obiusone ir greta esančiose Feleteno (Feletin) bei Bellegarde-en-Marche vietovėse. Obiusono terminu dažniausiai įvardijami šiose manufaktūrose sukurti gobelenai – iš pradžių daugiausia verdiūros, nuo XVII a. – figūrinės kompozicijos, išaustos horizontaliomis staklėmis pagal dailininko Jeano Baptiste‘o Pillement‘o, Jeano Baptiste‘o Oudry, Francois Boucher, Jeano Baptiste‘o Huet ir kt. projektus. 1665 Obiusono audyklai suteiktas karališkosios manufaktūros statusas, 1685 – Feletenui. Obiusono kilimai meistriškumu nusileido Paryžiaus ir Gobelinų manufaktūrų dirbiniams (primityvesnis piešinys, suplokštinta kompozicija). XIX a. Obiusono dirbtuvių produkcija sumenko, pramonė atgaivinta XX a. 4 d-metyje Jeano Lurcat ir jo sekėjų iniciatyva. Obiusono kilimu kartais vadinamas bet kuris gobelenas, išaustas horizontaliomis staklėmis.

opakas – neskaidri glazūra. Būna matinė arba žvilganti, balta arba spalvota. Gaminama iš  pagrindinių glazūros žaliavų ir drumstiklių – alavo, cirkonio, titano, cinko bei kitų metalų oksidų. Vartojama daugiausia fajanso dirbiniams glazūruoti.

opalo stiklas – balsvas, opalo atspalvio stiklas; gaunamas įmaišius į stiklo masę kaulo pelenų. Gaminamas nuo helenizmo laikotarpio.

oponas – terminas, kuriuo Lenkijos ir Lietuvos respublikoje XVI – XVIII a. vadintos įvairios rūšies tekstilės kompozicijos, kabinamos ant sienos: gobelenai, makatos, taip pat marginti atlasiniai sienų apmušalai.

ornamentas – taikomosios dekoratyvinės dailės ir architektūros puošybos priemonė: raštas iš vieno ar kelių ritmiškai pasikartojančių elementų – motyvų. Pagal motyvus būna: geometrinis (cilindrų ornamentas, giljošas, labirintas, meandras, pynutė, spiralė, svastika), augalinis (augalinis motyvas), zoomorfinis (gyvūninis motyvas), antromorfinis (antromorfinis motyvas). Dažniausiai vartojami ornamento komponavimo būdai: simetrinis (kandeliabrinis ornamentas), asimetrinis (kremzlė, kriauklė, rokailė, žuvies pūslė), juostinis (antemijas, astragalas, bangų ornamentas, cekinų ornamentas, dantukai, kimatijas, lambrekenas), koncentrinis (rozetė), tinklinis (arabeska, maureska, triliažas, žuvies žvynai). Pagal plastines savybes ornamentas būna reljefinis (drožtas, kaltas, lietas) arba plokštuminis (pieštas, raižytas, tapytas, aplikuotas, austas, inkrustuotas). Ankstyviausias – geometrinis ornamentas – susiformavo mezolito laikotarpiu iš įvairių maginių ženklų ir simbolių. Nuo seno ornamentas atlieka estetinę ir konstrukcinę funkciją (puošia dirbinį, optiškai pabrėžia jo struktūrą), kartais simbolizuoja daikto paskirtį, turi maginę reikšmę. Lietuvoje ornamento užuomazgų aptinkama III – II t-mečio pr. Kr. dirbiniuose. Lietuvių liaudies raštuose vyrauja stilizuoti geometriniai ir augaliniai motyvai (eglutė, grandinėlė, kryputė, lelija, žvaigždutė, roželė).